Ar prezidentūrą tenkina „Tūkstantmečio mokyklų“ programos organizatorių vizija, kokios mokyklos turėtų būti?
P. Baltokas: Viena iš pagrindinių ir didžiausių švietimo problemų, prezidento matymu, yra tai, kad regioniniai skirtumai yra milžiniški. Ir ne tik regioniniai, bet ir vaikų pasiekimai stipriai priklauso nuo socio-ekonominės padėties, matoma tiesioginė koreliacija. Prezidentas viliasi, kad tam tikra dalis lėšų pasiektų būtent šiuos vaikus, būtent šiuos regionus.
Noras būtų toks, kad tyrimuose, kuriuose tiriama, ar vaikų ateitis tiesiogiai priklauso nuo to, kur gyveni ir kiek tavo tėvai uždirba, Lietuva nebūtų pirmaujanti. Taip tiesiog neturėtų būti.
Žiūrint, ką skelbia „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, ar bus pasiektas tikslas, kad nesvarbu, kur gyveni, ar kiek tėvai uždirbta, dėl programos kiekvienas gaus pagalbą ir kokybišką švietimą?
V. Targamadzė: Aš abejoju. Pirmas dalykas – nėra sutvarkyti pavežėjimo klausimai: ar geltoni autobusiukai lauks vaikų, jei jiems po pamokų paskirta švietimo pagalbos konsultacija? Antras dalykas – manęs neįtikina traukusis ugdymas. Mes neturime pakankamai liftų ar keltuvų, jei vaikai yra su fizine negalia. Kaip bus sprendžiamas šis klausimas?
Galų gale, kai mes paklausėme per švietimo ir mokslo komiteto posėdį, kiek yra socialinės, ekonominės ir kultūrinės atskirties vaikų įtraukta ir kaip tą pažangą matuosime, tai mums negalėjo pasakyti skaičiaus. Dar viena problema – mums trūksta švietimo pagalbos specialistų.
Aš turiu daugiau klausimų nei atsakymų. Manau, kad reikėtų įvardinti problemas ir tada ieškoti sprendimo galimybių. Gražiai piešti mes galime, bet tas piešinys man nesipiešia. Manau, kad sustiprės kai kurios mokyklos ir paslaugos pagerės, bet čia yra labai daug probleminių vietų ir skylių, į kurias mes galime įkristi. Kaip sakau, akivarų yra daugiau nei kūlgrindos.
Ar su „Tūkstantmečio mokyklų“ programa bus išspręstas pritaikymas neįgaliesiems, atokiau gyvenantiems vaikams?
J. Šarpienė: Viena iš sričių, į ką investuoja „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, yra pavežėjimo paslaugos. Mokyklos gali įsigyti autobusus ar samdyti paslaugas, kad mokiniai galėtų būti nuvežti ten, kur jiems reikia.
Esame pasižiūrėję į bendrą Lietuvos paveikslą, kur yra apie 20 proc. socialiai jautrioje padėtyje esančių mokinių. „Tūkstantmečio mokyklų“ programose pirmo srauto mokyklose tų mokinių irgi yra maždaug 20 proc., antrojo – 23 proc. Visos įvairios mokyklos atspindi Lietuvos paveikslą.
Svarbu paminėti tinklaveiką – mokyklos yra skatinamos dalintis gera patirtimi, ekspertais, kuriuos turi. Savivaldybės yra skatinamos ieškoti sprendimų, kaip su esamais resursais pasiekti geresnius rezultatus, užtikrinti ugdymo kokybę.
Yra kuriamos mobilios švietimo pagalbos komandos – mokytojai bendradarbiaus kurdami ugdymo turinį, juo dalinsis. Tai yra klausimai, kuriuos bandys išspręsti ši programa, bet reikia nepamiršti, kad tai nėra vienintelis projektas, kuris sprendžia prieš tai minėtas problemas. Kalbant konkrečiai apie prieinamumą – tai tiek į liftų, tiek į keltuvų įrengimą mokyklos investuoja ir ne tik iš „Tūkstantmečio mokyklų“ programos, bet ir iš jau seniau egzistuojančių regioninių fondų.
Ar gali būti taip, kad į programą nepatekusi mokykla negaus finansavimo ir vaikai ten nebenorės mokytis, o „Tūkstantmečio mokyklose“ nebebus laisvų vietų ir tada susidursime su mokyklų kokybės skirtumų problema?
J. Šarpienė: Sunku prognozuoti, kas bus ateityje, bet pačioje programoje užkoduotas tinklaveikos principas, kur skatinama ne konkuruoti tarpusavyje, o dalintis resursais.
Kad būtų galima dalintis resursais, yra kuriamos mobilios laboratorijos, mobilios pedagogų komandos, kurios keliauja per mokyklas.
Bet kartu tai nėra vienintelis Lietuvos projektas, kartu buvo kokybės krepšelio projektas, kuriame kriterijai buvo kitokie ir kitos mokyklos dalyvavo, ir gavo finansavimą. ES investicijų projekte yra numatyta, kad programų skiriamos lėšos negali būti dubliuojamos. Savivaldybės strategiškai žiūri, kur kokios mokyklos dalyvauja ir ką jos gauna. Tai čia savivaldybės atsakomybėje yra tą paskirstyti, kad viena mokykla nebūtų pernelyg gera, o kitos mokyklos dėl to turėtų kentėti.
Visą pokalbį išgirskite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.
