Palyginti su politika, versle suktis lengviau – ten žaidimo taisyklės aiškesnės.
Taip mano iš vicemero pareigų ketinantis pasitraukti Liberalų sąjūdžio atstovas Arūnas Štaras, rašo "Vilniaus diena".
– Liberaldemokratams formuojant valdančiąją daugumą Vilniuje, sutikote remti jų koaliciją. Kaip įsivaizdavote darbą su šia partija?
– Kai paaiškėjo, kad liberaldemokratų siūlomas meras bus ne Rolandas Paksas, bet Juozas Imbrasas, sutikome su šia partija bendradarbiauti. O veikla prasidėjo nuo kieto susitarimo su J.Imbrasu. Tikėjausi, kad to susitarimo bus laikomasi. Liberaldemokratai jį pasirašė, bet, deja, dauguma punktų nebuvo įvykdyti, kiti – tyčia marinuojami.
Pavyzdžiui, koncerno „Rubicon“ vykdomų statybų šalia „Siemens“ arenos klausimas. Jis nutildytas pačių liberaldemokratų frakcijos sutikimu.
– Tačiau politikoje Jūs ne pirmokas, todėl vien asmeniniais interesais besirūpinantys politikai neturėtų Jūsų stebinti.
– Aš esu matematikas. Man patinka, kai viskas būna aišku, ir erzina, kad kai kurie sprendimai priimami „po kilimu“. Pavyzdžiui, dėl sutarties su „Rubicon“ pramogų parku vykdymo. Lyg ir buvo nutarta, kad A.Štaras į šį klausimą labiausiai įsigilinęs, todėl turėtų vadovauti komisijai.
Susirenkame į pirmą posėdį – visi pradeda lakstyti. Dar prieš posėdį ateina konservatorius Vidas Urbonavičius ir sako, esą pas jį lankėsi liberaldemokratas Audrius Butkevičius ir siūlė A.Štarą nušalinti nuo komisijos pirmininko pareigų. Pirmininkas dar neišrinktas, o jau siūloma jį atstatydinti. Komisijos pirmininku tapo liberaldemokratas Olegas Gluchovas.
– Atskleiskite, kaip reaguojate sužinojęs apie minėtus susitarimus „po kilimu“, kurie nukreipti prieš Jus?
– Suprantama, negali dėl vieno neskaidraus sprendimo pulti lakstyti ir trankyti durų. Bet kaip aš reaguoju? Iš karto keliu skandalą ir skubu aiškintis.
Tada išplatinau pareiškimą, nuvažiavau pas vicemerą Evaldą Lementauską aiškintis, buvau pasikalbėti ir su pačiu R.Paksu. Klausiau: „Ką jūsiškiai daro? Jūs juos valdot, ar ne?“ O šie: „Ai, klaida, klaida. Atleisk, čia taip atsitiko.“ Bet esu principingas žmogus ir man svarbu, kad būtų laikomasi susitarimo. Čia išryškėja mano pedantiškumas.
Beje, kaip manote, kiek posėdžių surengė O.Gluchovas, kai jį išrinko pirmininku? Nė vieno.
– Politikoje dalyvaujate beveik nuo nepriklausomybės atkūrimo. Jums teko ragauti ir verslininko duonos. Žinote, kad tiek versle, tiek ir politikoje galioja vadinamieji džiunglių įstatymai. Kur lengviau išlikti: versle ar politikoje?
– Verslo santykiuose su kolegomis svarbu pasitikėjimas ir žodžio laikymąsis. Palyginti su politika versle suktis paprasčiau. Ten aiškesnės žaidimo taisyklės.
Tiesa, pirmaisiais nepriklausomybės metais iš tiesų kilo chaosas, kai verslininkai buvo reketuojami, sprogdinami, kai galėjai tikėtis bet ko. Tačiau dabar versle karų ir spaudimo mažiau nei politikoje. Verslininkai žino, kad dėl karo nukentės abu. Politikoje kitaip. Paskelbti karą oponentui, jį viešai sutrypti – tas pats kaip nusispjauti.
– Ar kada sulaukėte siūlymo imti kyšį?
– Vienintelį kartą, kai buvau Vilniaus meru. Tai buvo 1992 m. ruduo. Tada žlungant valstybinei butų suteikimo sistemai niekas nežinojo, kaip bus nepriklausomoje Lietuvoje.
Ir atėjo viena moteriškė, kuriai, matyt, kas nors pašnibždėjo, kad savivaldybėje buto klausimai niekaip kitaip nesprendžiami, tik per didelį kyšį. Ši atnešė pareiškimą, padėjo lapuką, o ten – 100 JAV dolerių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Šalia sėdi mano padėjėja ir viską stebi. Ką galėjau padaryti? Sakau, greitai pasiimk pinigus ir šiandien nesikalbam, nes galiu susinervinti.
Kyšio neėmiau, o daugiau siūlymų negavau. Kokiu atveju paimčiau? Nežinau. Bet mano minėtas kyšio atvejis labai brutalus. Dabar viskas vyksta subtiliau: paslauga už paslaugą. Ir man pačiam yra tekę priimti ne visiškai gerų sprendimų, suteikti kažkam lengvatą ir taip užsitikrinti paramą.
– Sakoma, visi politikai – melagiai. Kada politikui meluoti yra nuodėmė, o kada – būtinybė?
– Pažadai rinkėjams – tam tikra prasme yra melas, bet tai būtinybė. Čia tas pats, kai vyras žmonai sako, kad ji – pati gražiausia. Aišku, politikų pažadai negali prasilenkti su realybe ir reikia stengtis juos įgyvendinti.
Derantis su oponentais nuslėpti dalį tiesios – ne melas. Kodėl turiu visiems viską pasakoti? Esu pasakęs ir netiesos, bet čia jau priklauso, kas klausia. Jeigu Artūras Zuokas skambina, kuris maloniai jaučiasi mane „išdūręs“, tai ir aš jam – taip pat. Čia ne kerštas, o pačių oponentų pasirinktos žaidimo taisyklės.
Pavyzdžiui, svarstant „Lazdynų būstui“ priklausančios automobilių aikštelės likimą žinojau, kad nė vienas iš Privatizavimo komisijos narių neklauso, ką sako meras. O jis dar ne visada koalicijos partneriams praneša, ką esame sutarę. Tą žinodamas atėjau į posėdį, kišenėje atsinešiau parengtą sprendimo projektą, ištraukiau, pamakalavau prieš nosį, užsukau balsavimo mašiną, ir sprendimas priimtas. Ar tai apgavystė? Jeigu koalicija nevykdo susitarimų, tai ir ji apgaudinėja.
– Jūs paskelbėte, kad traukiatės iš vicemero pareigų. Ką veiksite po vasario 6 d., kai taryba jus atleis?
– Girdėjau, kad taryba gali manęs neatleisti. Matyt, koalicija taip tikisi išlaikyti mūsų frakcijos paramą. Bet jei pasitrauksiu, teks ieškoti darbo.
Pasiūlymų dar neturiu. Verslu neužsiimsiu. Gal grįšiu dirbti dėstytoju. O gal, jeigu matysiu prasmę aktyviai dalyvauti Vilniaus politiniame gyvenime, užsiimsiu tokia veikla, kur darbo grafikas laisvesnis ir dirbti galėsiu ne tik kabinete.
Laura Čyžiūtė
