Iškart norėtųsi atkreipti dėmesį į tris dalykus.
Pirma, šešėlinio ministrų kabineto formavimas būdingas šalims, kuriose yra dvipartinė sistema, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje. Tiesa, būna ir išimčių. Tarkime, Izraelyje, Japonijoje, Lenkijoje, kuriose yra daugiapartinė sistema, būta sėkmingų šešėlinių Vyriausybių pavyzdžių.
Antra, Lietuvoje jau ir anksčiau buvo bandymų sukurti šešėlinę Vyriausybę, tačiau viskas apsiribodavo sričių pasiskirstymais, o vadinamieji šešėliniai ministrai buvo tokie pasyvūs, jog jų niekas nepozicionavo kaip šešėlinių ministrų.
Trečia, šis svetimos partinės sistemos elementas gali būti gana naudingas Lietuvos politiniam gyvenimui, kadangi yra vilties, jog struktūrizuota opozicija ne tik tuščiai kritikuos valdančiuosius, bet ir teiks konstruktyvius alternatyvius siūlymus.
Kuriama kaip alternatyva
Politologas Algis Krupavičius šešėlinę Vyriausybę apibrėžė kaip parlamentinės opozicijos alternatyvų ministrų kabinetą. Pabrėždamas, kad tokios Vyriausybės paprastai yra formuojamos anglosaksiškose šalyse su dvipartine sistema, kur valdančiąją daugumą sudaro viena partija, o opoziciją kita partija. Pasak jo, šalyse su 4–5 panašų politinį svorį turinčiomis partijomis šešėlinės Vyriausybės nėra populiarios dėl to, kad opozicija turi sudaryti jungtinę šešėlinę Vyriausybę. Šis uždavinys yra sudėtingas, kadangi vėliau dalyvaujant rinkimuose šio junginio partijos vėl dalyvautų atskirai ir joms būtų nenaudinga sudaryti vieną šešėlinę Vyriausybę, žinant, kad rinkimuose jos turės patraukti savo rinkėjų segmentus.
Vertindamas dabar susidariusią situaciją, A. Krupavičius akcentavo, kad šešėlinės Vyriausybės suformavimas – neblogas viešųjų ryšių instrumentas, kadangi nuolatinis šešėlinės Vyriausybės oponavimas valdančiajai daugumai padėtų suformuoti nuoseklią politiką būsimai Vyriausybei.
Tačiau, pasak politologo, yra ir tam tikra struktūrinė problema.
„2008–2012 metų parlamento kadencijoje turėjome tris opozicijos partijas, tiesa, jų svoriai šiek tiek skyrėsi, bet ne iš esmės, socialdemokratai buvo didžiausia frakcija, toliau sekė „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Ir praėjusioje kadencijoje iš esmės reikėjo formuoti tris šešėlines Vyriausybes. Šiandien situacija situacija šešėlinei Vyriausybei atsirasti yra šiek tiek palankesnė, nes opozicija turi labai aiškią daugumą TS-LKD ir ta jų persvara suteikia tam tikrų vilčių, kad jie arba vieni, arba kartu su Liberalų Sąjūdžiu (LS) gali sukurti šešėlinį kabinetą“, – svarstė pašnekovas.
Politologas paaiškino, kad šiuo atveju TS-LKD gali paskelbti, kad kuria šešėlinė Vyriausybę, bet ji bus ne iki galo veikli ir funkcionali, jeigu jos nerems LS – antra svarbi opozicinė partija. „LS irgi gali sakyti – mes irgi turėsime šešėlinius ministrus, jei ne visą Vyriausybę. Tuomet gali atsirasti įtampa tarp opozicinių partijų ir bandymas sukurti šešėlinę Vyriausybę būtų nesėkmingas“, – galimus scenarijus projektavo A. Krupavičius.
Jo nuomone, nėra taisyklių be išimčių, todėl net daugiapartinėje sistemoje, esant politiniam norui ir valiai bei tam tikram opozicinių partijų susitarimui, galima strategiškai suformuoti šešėlinę Vyriausybę.
Kokias funkcijas ji atlieka?
Tačiau suformuoti šešėlinę Vyriausybę – viena, o atlikti realias funkcijas, turėti tam tikros galios ar įtakos šalyje vykstantiems procesams – kita, juk paprastai šešėlinė Vyriausybė neturi specialių teisių ir egzistuoja tik kaip tam tikra nerašyta taisyklė.
Šešėlinė Vyriausybė nuo natūraliai susidariusios opozicijos skiriasi tuo, kad tai yra tam tikra reikšminga institucija, prisiimanti savotiškai didesnę atsakomybę. „Neužtenka sakyti, kad valdantieji tą ar aną darė blogai, bet būtinai ir pasiūlyti alternatyvius sprendimus“, – pabrėžė politologas. Anot jo, šiuo požiūriu nykstanti politinė diskusija atgytų, sprendimai būtų kokybiškesni, labiau išdiskutuoti.
Prisimindamas ankstesnius bandymus formuoti šešėlines Vyriausybes Lietuvoje, A. Krupavičius akcentavo, kad net ir paskelbus šešėlinių ministrų pavardes, jų niekas nepamatydavo, nei visuomenė, nei žiniasklaida, ir jie nebūdavo tapatinami ar įvardijami kaip šešėliniai ministrai. Be to, šie asmenys stengėsi labiau kritikuoti, tačiau alternatyvių pasiūlymų teikdavo mažai.
Kada šešėlinė Vyriausybė sėkminga?
Paklaustas, kokiu atveju galima bus teigti, kad šešėlinė Vyriausybė buvo sukurta sėkmingai, pašnekovas dar kartą pabrėžė konkrečių politinių siūlymų svarbą.
„Kai mes matysime, kad parlamentaras Jonas arba Petras bus išties šešėlinis ministras ir tose srityse teiks konkrečius politinius siūlymus ir tą darys nuolat, ir tai bus pagrindinis kalbėtojas tam tikromis temomis nuo opozicijos, kuris koordinuos politiką. Jei Petras bus šešėlinis ūkio ministras, jis turės koordinuoti visą opozicijos partijų politiką ūkio klausimais, jeigu Jonas bus ministras švietimo ir mokslo srityje, jis turėtų teikti siūlymus nuo opozicijos partijų švietimo ir mokslo srityje. Dviračio nereikia išrasti – šešėlinė Vyriausybė veikia labai gerai Didžiojoje Britanijoje ir pagal tokį modelį turėtų elgtis Lietuva“, – atsakė jis.
Tačiau kyla klausimas, jeigu į šešėlinės Vyriausybės siūlymus neatsižvelgiama, ar tai reiškia, kad ji veikia nesėkmingai.
A. Krupavičius prisiminė anglų ir amerikiečių politologo Richardo Rose’o prieš kelis dešimtmečius atliktą britų partijų priimamų sprendimų Bendruomenių rūmuose analizę. Paaiškėjo, kad maždaug 80 proc. sprendimų, kuriuos priima Didžiosios Britanijos parlamentas, yra priimti bendru pagrindinių partijų sutarimu, o ginčai vyksta tik dėl 20 proc. sprendimų.
„Matyt, ir Lietuvoje konsensuso politikoje turėtų būti daugiau ir reikėtų analizuoti, kiek to konsensuso parlamento sprendimuose yra. Nes mes įsivaizduojame, kad politikai turi visą laiką nesutarti, ir jeigu pozicija sako šalta, tai opozicija turi būtinai sakyti karšta. Realioje civilizuotoje politikoje taip nėra, paprastai partijos, ar jos būtų valdžioje, ar opozicijoje, vis vien turi pripažinti, kad juoda yra juoda, balta yra balta“, – paaiškino jis.
Pasak pašnekovo, nesutarimų galėtų kilti tik dėl klausimų, kurie susiję su politikų ideologiniais įsitikinimais ar nuostatomis, bet tokių nesutarimų dalis neturėtų būti dominuojanti.
