Žiniasklaidoje pasirodanti informacija skelbia, kad Kinijai pavyko suvaldyti koronaviruso krizę: matomas naujų atvejų ir mirčių skaičiaus mažėjimas, o pasveikusiųjų didėjimas. Kinijos miestuose jau atidarinėjami prekybos centrai, o koronaviruso židiniu tapusi šalis jau siunčia pagalbą ir specialistus į kitas viruso kamuojamas valstybes, pavyzdžiui, Italiją. Skelbiama, kad Kinijoje pasveiko jau 90 proc. koronavirusu užsikrėtusių žmonių.
Nežinome, kas iš tikrųjų vyksta?
Kinija tvirtina, kad drakoniškomis pramintos priemonės padėjo įveikti virusą: tai ir beveik 60 mln. gyventojų turinčios Hubėjaus provincijos visiškas uždarymas, griežti karantino reikalavimai ir kelionių draudimai, sekimo priemonės.
Didžiulę masę užsikrėtusių ir sergančių žmonių Kinija bandė suvaldyti statydama naujas laikinas ligonines, kurios išdygdavo vos per keletą dienų.
Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) profesorius, politologas Šarūnas Liekis naujienų portalui tv3.lt teigė, kad mes susiduriame su labai daug propagandos, informacijos ribojimo, tad negalime tiksliai pasakyti, ar Kinijai tikrai pavyko suvaldyti koronaviruso krizę.
„Mes nežinome, realiai kas vyksta, pasiduodame tam įvaizdžiui, kurį jie formuoja. Kada mes pasiduodame, tai nebūtinai ten viskas vyksta taip gerai“, – tikino Š. Liekis.
Tačiau, pasak jo, reikia pripažinti, kad tokios autoritarinės valstybės kaip Kinija, kurios pasiruošusios karui, kaupia rezervus ir resursus, investuoja į infrastruktūros kūrimą, tokių būtinų priemonių kaip dujokaukės ar respiratoriai gamybą ir saugojimą. Š. Liekio teigimu, tokios investicijos į galimą krizinę situaciją yra gerokai didesnės nei demokratinių valstybių.
„Yra dvi istorijos pusės. Iš vienos pusės, mes nežinome, kas realiai vyksta. Iš kitos pusės, jų mobilizacijos lygis yra kur kas aukštesnis nei demokratinių valstybių“, – kalbėjo VDU profesorius.
Sistemos subtilybės nesuvaldė viruso
Rytų Europos studijų centro (RESC) vadovo, politologo Lino Kojalos nuomone, vertinimas, kad šalys, kuriose nėra demokratijos, gali efektyviau spręsti tokias krizes, yra gerokai supaprastintas.
„Reikia nepamiršti, kad viskas prasidėjo pačioje Kinijoje, ji nesuvaldė viruso ir nesuvaldė pirmiausia dėl savo sistemos subtilybių. Tie gydytojai, kurie pradėjo garsiai kalbėti apie tai, kaip žinome, atsidūrė Kinijos saugumo policijos akiratyje. Demokratinėje šalyje ta reakcija į ekspertų nuogąstavimus apie artėjančią krizę, jos potencialą, būtų visiškai kitokia, ir galbūt būtų buvusi suvaldyta jai neįsibėgėjus ir netapus globalia“, – kalbėjo L. Kojala.
Jis pritarė Š. Liekio minčiai, kad tvirtinimas, kad Kinija jau yra įveikusi koronaviruso krizę, yra sąlyginis, dėl abejotinos oficialios informacijos, kuri atkeliauja iš Kinijos.
„Yra daug diskusijų, kiek koronavirusas iš tikrųjų nusinešė aukų, ypatingai Uhano mieste. Svarstoma, kad oficialiai paskelbti 3,3 tūkst. aukų yra tik lašas jūroje. Patikrinti vieną ar kitą oficialiai skelbiamą teiginį yra pakankamai sudėtinga, nes Kinija nėra pati atviriausia šalis, iš savo teritorijos ji išsiuntė didžiųjų Amerikos leidinių žurnalistus“, – pasakojo politologas.
Vakarai turi nenumoti ranka į ekstra atvejus
Pagal oficialią statistiką, koronavirusas labiausiai palietė ne per pasaulį jį paskleidusią komunistinę Kiniją, bet demokratines valstybes – Italiją, Ispaniją ir Jungtines Valstijas. Ar Vakarų demokratijos buvo nepasiruošusios tokiai krizei, ar nesugebėjo laiku sureaguoti?
L. Kojalos teigimu, Azijos valstybės turi daugiau patirties su panašių lygų protrūkiais, tad natūralu, kad jos jau turi parengtus kovos su pandemija mechanizmus ir procedūras.
„Kitas dalykas, skiriasi ir kultūros. Reikia pripažinti, kad europiečiams karantinas ir panašios procedūros kultūrine ir savivokos prasme yra gana sudėtingos priemonės. Ir jas įgyvendinant patirties, neskaitant karo laikotarpio, beveik nėra.
Tai pakankamai sudėtinga, kaip ir vyriausybėms priimti tokio pobūdžio sprendimus, kurie reikalauja didžiulių ekonominių aukų. Tos aukos, ko gero, neleido tinkamai šiai pandemijai pasiruošti, nepaisant to, kad ekspertai apie tai įspėjo“, – tvirtino L. Kojala.
Š. Liekio nuomone, Vakarų demokratijos nebuvo pasiruošusios tokia masto krizei, tad ateityje joms privalu daugiau dėmesio skirti valstybės investicijoms.
„Jos į tai nekreipė dėmesio. Filosofija tokia, kad rinka išspręs visas problemas. Atmestinis požiūris į valstybę priveda prie tokių rezultatų“, – dėstė polotologas.
Tam pritaria ir L. Kojala.
„Demokratinėse šalyse investicijos į potencialias grėsmes visada susiduria su problema, kad tos dienos poreikiai atrodo daug praktiškesni“, – sakė RESC vadovas.
Tačiau, pasak Š. Liekio, tai nereiškia, kad tik autoritariniai ar totalitariniai režimai yra pajėgūs efektyviai spręsti tokių krizių, kaip koronavirusas, problemas. Š. Liekio teigimu, puikiai su tuo susidorojo Pietų Korėja ir Taivanas, kurios yra demokratinės valstybės.
„Vakarų demokratijos turi galvoti apie ekstra atvejus, turi turėti daugiau resursų“, – aiškino VDU profesorius.
Grėsmė demokratijai?
Yra nuogąstavimų, kad griežtos karantino sąlygos demokratinėse valstybėse gali išlikti ir nuslūgus koronaviruso bangai, o tuo pasinaudos plačių galių siekiantys politikai.
Pirmuoju tokio nuogąstavimo pranašu galima laikyti Vengriją, kurioje parlamentas patvirtino įstatymo projektą, suteikiantį premjerui Viktorui Orbanui naujų plačių įgaliojimų, kurie, kaip tvirtina jis pats, būtini grumiantis su naujojo koronaviruso pandemija.
Pagal naująjį projektą, vykdomoji valdžia galės neribotam laikui pratęsti nepaprastąją padėtį. Dokumente taip pat numatomas laisvės atėmimas iki penkerių metų asmenims, skleidžiantiems „melagingas naujienas“ apie virusą ar apie kovos su juo priemones. Kritikai nuogąstauja, kad ši nuostata neigiamai paveiks žiniasklaidos laisvę.
Austrų ir vengrų autorius Paulas Lendvai mano, kad V. Orbano sukurta santvarka „iki šiol buvo laikoma „hibridine valstybe“ – nei demokratija, nei diktatūra“, ir iškėlė klausimą, ar naujieji įgaliojimai gali paversti Vengriją „pirmąja ES diktatūra“.
Š. Liekis teigia, kad Vengrijos pavyzdys nepatvirtina fakto, kad demokratijai kai kuriose valstybėse gali iškilti grėsmė.
„Viena, yra, kada V. Orbanas, kaip personažas, kaip diktatoriškų užmojų turintis žmogus, imasi tokių veiksmų. Kita, kai demokratinės valstybės praplečia savo galias demokratinėmis priemonėmis ir užtikrina piliečių gerovę. Tame nėra nieko blogo“, – kalbėjo Š. Liekis.
Profesoriaus teigimu, šiuo metu žmonės nori ne „tvirtesnės rankos“, o daugiau valstybės dalyvavimo ir to, kad valstybė vykdytų savo konstitucinius įsipareigojimus piliečiams.
L. Kojala, visgi, įžvelgia iššūkius dabartinėje situacijoje. Jo teigimu, šiuo metu, esant koronaviruso grėsmei, suprantama, kad valstybės prisiima daugiau galios ir priskiria naujų suvaržymų savo piliečiams negu įprasta.
„Bet didysis klausimas – ar situacijai normalizavusis ir esant suvaldytai, tos priemonės, kurios buvo taikytos, taip pat žengs kelis žingsnius atgal. <...> Labai svarbu, kad visi dabartiniai sprendimai, kurie yra adekvatūs situacijai, turėtų tą saulėlydžio nuostatą, kad po kurio laiko, tos priemonės būtų atšaukiamos ir netaptų nauja norma. Nes tuomet, nebūtinai pačiai demokratijai, bet pilietinėms laisvėms kiltų tam tikrų iššūkių.“, – samprotavo politologas.
Tačiau, L. Kojala pažymi, kad, jo nuomone, demokratinės šalys yra pakankamai atsparios šioms grėsmės, nes jose informacija apie pačią ligą, jos plitimą, priemones, kovojant su ja, yra lengvai prieinama, o valdžios sprendimus piliečiai gali viešai kritikuoti.
„Tuo metu tose šalyse, kur atskaitomybė visuomenei yra daug mažesnė, yra rizika, kad jos taps dar labiau kontroliuojamos ir apie tai kalbės išorės veikėjai, o ne žmonės viduje, nes jie tam apskritai nebeturės galimybių“, – svarstė L. Kojala.
