REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
17
Jaunimas sovietmečiu (Wikimedia.org)

Sovietinė mada, kaip ir daugelis dalykų sovietmečiu, egzistavo, bet tai buvo patiekalas skirtas ne kiekvienam. Gražių drabužių parduotuvėse nebūdavo, „išmetus į pardavimą“ madingas striukes ar kvepalus sovietiniai piliečiai juos išgraibstydavo greičiau nei šiltas bandeles, o pasitaikius nusipirkti trokštamus batus niekas nežiūrėjo į jų dydį, pirkdavo ir tikėdavosi sėkmingai susikeisti su kitu laimingu pirkėju.

17

Sovietinė mada, kaip ir daugelis dalykų sovietmečiu, egzistavo, bet tai buvo patiekalas skirtas ne kiekvienam. Gražių drabužių parduotuvėse nebūdavo, „išmetus į pardavimą“ madingas striukes ar kvepalus sovietiniai piliečiai juos išgraibstydavo greičiau nei šiltas bandeles, o pasitaikius nusipirkti trokštamus batus niekas nežiūrėjo į jų dydį, pirkdavo ir tikėdavosi sėkmingai susikeisti su kitu laimingu pirkėju.

REKLAMA

Tiesa, sovietinis elitas tokių sunkumų nepatyrė, atskiros siuvyklos, drabužiai „po blatu“ ir iš komandiruočių užsienyje parvežti deficitai jiems buvo kasdienybė. Visgi nepaisydami trukdžių sovietiniai žmonės siekė atrodyti gerai ir kartais bėgdavo greičiau už troleibusą tam, kad nusipirktų sportinius batelius. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Sovietų Sąjungoje mada išgyveno ne vieną pakilimą ir nuopuolį. Pirmasis pakilimas ją ištiko iškart po spalio revoliucijos, kai atsilaisvino ne tik carinės tvarkos varžtai, bet ir korsetai. Šalis, išgyvenusi revoliuciją, žudynes ir pilietinį karą, antrojo dešimtmečio viduryje pasinėrė į trumpų suknelių, žavių skrybėlaičių ir džiazo ritmus, tuos pačius, kuriais mėgavosi visas pasaulis.

Tiesa, šis džiaugsmas buvo itin trumpas, Stalinui užgrobus valdžią nutilo muzika ir ėmė gausti gamyklų ir fabrikų staklės, prie kurių prisitaikė ir mada. Sovietų Sąjungai reikėjo darbininkų, kuriems reikėjo uniformų, mada buvo nustumta į antrą planą, o prasidėjus karui ir visai nunyko. Pokaris buvo sunkus, pasipuošti tebuvo galima miline arba naktiniais marškiniais, o prašviesėjimas atėjo su Stalino mirtimi. Vėliau gatves spalvino hipiai, sovietiniai modistai ir iš užsienio gautais džinsais pasipuošę miesčionys, bet pilkos ir rudos spalvos tonų ir pustonių sovietinės gatvės neatsikratė iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Naktiniai marškiniai į teatrą

Istorikas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad 1936–37 metais Sovietų Sąjungoje įvyko pokyčiai požiūriu į viską. Buvo įkurti pirmieji modelių namai Maskvoje, tai buvo kažkas nenusakomo, nes prieš tai nieko panašaus nebūta.

„Tuo pat metu prasidėjo Stalino rengiami pobūviai Kremliuje, kur buvo nurodytas aprangos kodas, reikalauta, kad damos ateitų su vakarinėmis suknelėmis, o vyrai – su kostiumais. Smokingo, žinoma, nereikalauta. Buvo reabilituotas tango. Kuo labiau stiprėjo represijos, tuo labiau siekta parodyti, kad visi gerai gyvena. Visgi tai apėmė tik itin siaurą sluoksnį sovietinių gyventojų, Maskvos elitą“, – pasakojo istorikas.

O štai visiems kitiems, kiekvienam žmogui, per metus buvo išskiriama 15 metrų satino, viena pora apatinio trikotažo ir liepta su tuo daryti, ką nori.

„Skurdas buvo toks didelis Sovietų Rusijoje, kad 1940 metais okupavus Lietuvą rusai stebėjosi, kad lietuviai su vienais drabužiais dirba, su kitais eina į bažnyčią. Dažnas jų teturėjo vieną komplektą drabužių. Buvo net juokingų nutikimų, vienai sovietų karininkų žmonai teko patirti gėdą, kai į teatrą Kaune ji nuėjo su naktiniais marškiniais. Ji nustebo sužinojusi, kad tai skirta miegui, nes jie buvo tokie gražūs“, – sakė A. Jakubčionis.

Karo ir okupacijos metais mada Lietuvoje, o ir visoje Sovietų Sąjungoje, rūpėjo mažai kam. Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio jos Lietuvoje, galima sakyti, nebuvo. Tiesa, moterys gražiai atrodyti norėjo visada, karas ir sunkus pokaris to noro nė kiek nesumažino.

„Karo ir pokario metais baisus deficitas Lietuvoje buvo parašiutinis šilkas, karas vyksta, desantininkai šokinėja, o kam pasiseka nudžiauti parašiutą ir jo gaminasi palaidinukes, sukneles ir kitus gražius drabužius. Karo metais batelius atnaujindavo kreida“, – aiškino istorikas, prisiminęs, kad Gabrielis Garcia Markesas rašė, jog 1950 metais buvo Maskvoje, kur jį baisiausiai nustebino pilkas sovietinių žmonių pasaulis, pilki drabužiai, niūrūs vaizdai, bloga drabužių ir batų kokybė.

Iki 1953 metų beveik visi Sovietų Sąjungos gyventojai vaikščiojo karinio sukirpimo drabužiais. Tai reiškia, tomis pačiomis karinėmis milinėmis ir kelnėmis, kuriomis apsirengę ir kariavo. Karinės milinės būdavo persiuvamos į vaikiškus paltukus ar moteriškus švarkus.

„Lietuvoje po karo žmonės nešiojo tai, kas buvo likę dar iš smetonmečio, klestėjo drabužių turgūs, vyko mainai. Bent jau per šventes vyrai stengėsi atrodyti tvarkingai, su kostiumais, kaklaraiščiais, o moterys su suknelėmis. Visa tai buvo išlikę dar iš tų laikų, kai Lietuva buvo nepriklausoma. Naujų drabužių tiesiog nebuvo. Iki Stalino mirties net atsiųsti iš užsienio giminaičiai nieko negalėjo“, – sakė A. Jakubčionis.

Džinsai kainavo tris atlyginimus 

Atėjus Nikitos Chruščiovo laikui buvo nutarta, kad reikia pokyčių, reikia aprengti sovietinius žmones. Tiesa, planinės ekonomikos sąlygomis tai buvo daroma gana paprastai: metams patvirtinama dešimt kostiumų modelių, paltų modelių ir panašiai. Vienodais drabužiais norėta aprengti visus, pagal tai buvo orientuota ir audinių pramonė. Taigi, imta gaminti vos kelių spalvų audiniai. Buvo siekta pigiai ir praktiškai aprengti dešimtis milijonų žmonių, apie madą ar kitus dalykus galvota mažai, bent jau N. Chruščiovo laikais.

„Tiesa, visi džiaugėsi nusipirkę bet kokį daiktą, nes anksčiau ir to nebuvo. Kokybė buvo itin bloga, brokuotos avalynės, tarkime Kauno „Spalio“ fabrike buvo apie 60 proc. Tos pačios poros batai galėjo būti ir skirtingos spalvos, tai nebuvo kažkas itin baisaus“, – sakė istorikas.

Anot jo, visi, kurie vykdavo į komandiruotes į užsienį, turėjo nueiti į specialius sandėlius, kur juos padoriai aprengdavo, kad šie nedarytų gėdos Sovietų Sąjungai, tiesa, tada nutikdavo komiškų situacijų, kai visa sovietinė delegacija ateidavo vienodai apsirengusi.

„Apie 1965 metus pamažu atsiranda ryšiai su užsieniu, giminaičiai jau gali atsiųsti drabužių ar medžiagos iš anapus geležinės uždangos. Pirmieji, kurie pralaužė šią uždangą buvo džinsai, hipių idėjos. Tiesa, režimas, supratęs, kad neužtvenks džinsų jūros, ėmė juos pirkti iš Indijos ir kitų „draugiškų šalių“, bet save gerbiantis hipis norėjo tik Levis, Wrangler arba Maveric. Visi kiti džinsai buvo atmetami. Geri džinsai kainavo apie 120 rublių, o atlyginimas tuo metu buvo 60–70 rublių. Džinsinis kostiumėlis kainavo 220 rublių“, – pasakojo istorikas.

Sovietmečiu visi, kurie norėjo atrodyti gražiau ir išskirtiniau, drabužius siuvosi, užsiiminėjo rankdarbiais. „Buvo likę nemažai smetoninių siuvėjų, tikrų meistrų, kurie siuvo kostiumus ar paltus. Dažna moteris ir pati mokėjo siūti, atsirado nauja siuvėjų karta, kuri gebėjo pasiūti tai, kas madinga, pažiūrėjus į vieną ir kitą paveiksliuką, žurnalą. Pradėjo „eiti“ ir iš Lenkijos mados žurnalai, auksarankės žiūrėdavo ir pasisiūdavo. Neišvengiamas moterų noras gerai atrodyti nugalėjo daugelį kliūčių“, – sakė A. Jakubčionis.

Dėl batų bėgo greičiau už troleibusą

Dizainerė Jolanta Talaikytė sovietiniais metais dirbo Vilniaus modelių namuose, kurie turėjo sukurti ir paruošti modelius visiems Lietuvos fabrikams. Ten pat buvo kuriama ir elitinė mada, kuri formavo vaizdą, kokios yra mados tendencijos.

„Iš Maskvos modelių namų mes gaudavome didžiules knygas, kuriose buvo aprašytos tuometės mados tendencijos. Ten buvo smulkūs aprašai ir piešiniai, bet aiškiai matėsi, kad tai – vertimai iš užsienio žurnalų, berods „Vogue“ ir italų „Fashion report“. Jie buvo perpiešiami sovietinių dizainerių, atspausdinami ir platinami po visą Sovietų Sąjungą. Mes gaudavome „pergromuliuotą“ madą, tekstai buvo pritaikyti tarybinio žmogaus mentalitetui“, – pasako dizainerė.

Anot jos, anuomet Vilniaus modelių namuose dirbo 27 dizaineriai, kurie kūrė drabužius moterims, vyrams, vaikams ir podiumui.

„Dizaineriai gaudavo mėnesio planą, turėdavome sumodeliuoti, tarkime, džinsus Vilkaviškio fabrikui. Reikėjo sukurti po tris modelius, o fabrikas jau atsirinkdavo, kuriuos jie gali ir nori pagaminti. Per mėnesį sukurdavome nuo trijų iki šešių modelių, daugiausiai masinės gamybos, bet pora modelių būdavo skirta ir podiumui, parodoms. Kas pusmetį išleisdavo po kolekciją, ją rodydavome mūsų salėje arba autobusiuku važinėdavome po rajonus. Tai buvo tokia švietėjiška funkcija, dar leisdavome mados žurnalą „Banga“, – pasakojo dizainerė J. Talaikytė.

Tiesa, modelių, matytų demonstracijose, paprasti tarybiniai piliečiai nusipirkti negalėjo, parduotuvėse panašūs modeliai, bet ir kitokių medžiagų, pasirodydavo tik po metų, o ant podiumo matytas sukneles galima buvo gauti tik „po blatu“.

Dizainerė pasakojo, kad jų kurti daiktai parduotuves pasiekdavo atrodydami kiek kitaip, buvo taupoma, todėl paltai siūti trumpesni, naudota mažiau detalių. Drabužiai buvo siuvami ne iš tokių medžiagų, kaip numatyta dizainerio, bet iš tokių, kokias tuo metu turėjo siuvimo fabrikas.

Tiesa, modelių namai medžiagų turėjo visokių ir daug, bet visa tai buvo skirta podiuminiams drabužiams, kūrybai, parduotuvėse tokios kokybės drabužių nebuvo. Modelių namuose siūta ir Vilniaus elitui, jų šeimos nariams, jie naudojosi „blatu“ nusipirkti drabužių, kuriuos matė ant podiumo.

„Meno vadovės turėjo išskirtinę galimybę siūti nomenklatūros atstovams. Visgi tai nebuvo dažnas dalykas, nes buvo vyriausybinė siuvykla, kuri aptarnaudavo juos. Nors vyrams kostiumų pasiūta buvo nemažai“, – pasakojo J. Talaikytė.

Pasak dizainerės, gatvės mada sovietmečiu buvo kukli, žibėjo tik pavėluoti hipiai, pankai. Jaunimas mėgino sekti madas, gaudydavo kuklią informaciją iš užsienio, madą įtakojo muzika.

„Skirstydavomės aštuntojo dešimtmečio viduryje į Dailės akademijos žmones, kurie rengdavosi meniškai, universiteto mergaites, kurios atrodė itin tvarkingai ir kitą minią. Parduotuvėse pasirinkimas buvo labai kuklus, labai greitai viską išpirkdavo. Pirkdavome ką gaudavome, kliošinius sijonus, megztukus, medžiagas. Daug kas siūdavosi sau drabužius, nes norėjo atrodyti bent kiek išskirtiniau. Kokybiškų medžiagų taip pat stigo, bet buvo toks laikas ir visi žinojo, kur kažką galima gauti“, – pasakojo dizainerė.

Anot jos, visi žinojo, kad norint geresnį gabalėlį medžiagos reikia važiuoti į Kauną, į parduotuves prie fabrikų.

„Buvo dolerinės, čekinės, jaunavedžių salonas, kur visi turėjo blatą. Ten ir pirkdavome. Geri dalykai kainuodavo brangiai. Pirmasis mano atlyginimas buvo 70 rublių, stipendija – 35 rubliai, bet kvepalai „Climat“ kainavo 25 rublius, taigi kainos išties buvo neadekvačios. Bet tada galėdavai tą daiktą gauti, nes ne visi įpirkdavo. Visgi vaikiški drabužiai kainavo nedaug, nuo 3 iki 5 rublių, o štai vaikiškas paltukas iki 15 rublių. Kartais kedų „išmesdavo“ Vaikų pasaulyje, kartą bėgau greičiau už troleibusą, kad juos gaučiau. Batai būdavo vos kelių modelių ir išties negražūs. Dizaineriai sukurdavo gražius, bet tokių niekas negamino. Batai buvo tarsi kirviu apkapoti, sunkūs, neelegantiški sandalai“, – pasakojo dizainerė.

Masinėje prekyboje viskas pakisdavo į blogesnę pusę, didesnę dalį Lietuvoje pagamintų drabužių išveždavo į Sovietų Sąjungą, čia likdavo tik likučiai.

Kokį šūdą čia pezat Niekas nevaikščiojo pasmirdęs nuo kurio trenkė smarvė per du metrus it neskalbtais rūbais pstalynė buvo sniego baitumo niekas snt lovų nrdrybsojo lova buvo miegui ne kiaulės kinis Kas norėjo dirbti tasir prsgyvenimui turėjo Kas norėjo mokytid mokėsi Baigės mokslą turėjo butą ir darbą Loją kaip šunys kad fėl batų bėgo grečiau už traukinį Psrduotuvėse buvo polna odinės tarybinės avalynės ne tokio nuodingo šūdo kiniečių pagaminto Visi vaikščiojo tvarkingai apsirengę

Jezau vemt vercia nuo situ pliurpalu ,matosi ,kad ,,zinovas,,raso ,prisiklauses pasaku .pokario metais,kai jusu ziniomis,nebuvo avalynes ,ir zmones lakste paskui troleibusus,tai is viso troleibusu dar nebuvo ir apie juos dar niekas nezinojo.Kokiais 1950 ar 1951. m su mama vaiksciojau po ,,univermaga,, Laisves al ten ,kur buvo ,,Merkurijus,,ir ziopsojau i grazius batus ,ivairius kvepalu buteliukus,begales ivairiausiu silkiniu medziagu ir galvojau,va ,kai uzaugsiu ir busiu panele,tai ateisiu pirkti ir as...O dabar,tokias nesamones rasyti ,kai nieko nezinai ,be to ,pilni turgus budavo visokiu prekiu ,siuvejai siudavo ,visoki kiti amatininkai gsmindabo ir pardavinedavo,i dar buvo galima parsivezti is kitu Rus arba Latv miestu .reikejo tik tureti pinigu.
Dabar rengiames is humanos mirusiu usienieciu drabuziais.anais laikais nesijom naujus.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų