Nuo praeitų metų rugsėjo, kai buvo suvienodintas visų valstybinių įstaigų darbo laikas, miestų gatvėse padaugėjo automobilių ir pailgėjo transporto spūstys. Į padėtį keliuose atsižvelgė Vyriausybė ir leido diferencijuoti valstybinių įstaigų darbo laiką. Tad nuo 2007 m. kovo mėnesio Lietuvoje valstybės ir savivaldybių įmonės darbą pradėti ir baigti gali skirtingu laiku. Pradėti nuo 7.30 iki 8.30, o baigti atitinkamai nuo 16.30 iki 17.30. Tiesa, pakeitimas negalioja ministerijoms, Vyriausybės kanceliarijai ir Vyriausybės įstaigoms.
Vienoda valstybės tarnybos darbo laiko pradžia yra vienas iš šimtametės biurokratijos darbo tradicijos bruožų. Jis kadaise gal ir turėjo privalumų, nes klientai gerai žinojo biurokratinių įstaigų darbo laiką, institucijos dirba vienu metu, joms buvo patogu bendrauti tarpusavyje ir t.t. Toks modelis dar tiko ir prieš 20-30 metų, kai visa dokumentacija vis dar buvo popierinė, kompiuterių nebuvo, o komunikacija buvo sudėtingas ir brangus dalykas. Dabar laikai radikaliai pasikeitė ir viešojo sektoriaus institucijoms reikėtų kur kas ryžtingesnių reformų, lankstesnio jų darbo organizavimo nei vien darbo laiko diferencijavimas.
Orientacija į rezultatus
Tvarka, kai darbo pradžia ir pabaiga griežtai reglamentuota sukelia ne tik spūstis gatvėse, bet ir yra neefektyvi. Kai darbuotojui mokama ne už darbo rezultatą, o už darbo laiką, tai jis nesistengs dirbti, darbą atlikti kokybiškai. Maža to, kiekviena galimybe jis nedirbs, o darbą stengsis suversti savo kolegai. Labai aiškiai tą galima buvo stebėti Sovietų Sąjungoje – tą laikotarpį gerai apibūdina liaudies pastebėjimas „Vremia šlo, rabota stojala“ (pažodž. - Laikas ėjo, o darbas stovėjo) ir to meto vaidybinis filmas „Šuriko nuotykiai“, kur prižiūrėtojui Šurikui dirbant, prižiūrimasis pasakojo „Kak kosmičeskije korabli borozdiat prostori vselennoj..“. „Kietvalendės“ – tikrai nėra geru apskaitos matu.
Šiais laikais, kai el. paštas, virtualus bendravimas, internetas yra kasdienybė, nėra jokio tikslo valstybei nustatinėti kada įstaigos turi pradėti ir baigti dirbą. Svarbu, kad darbai būtų padaryti laiku ir kokybiškai. Net nesvarbu ar tie darbai bus daromi kontoroje, o gal namuose, ar kavinėje? Toks darbas ne darbo vietoje, dar vadinamas tele-darbu, vis labiau plinta privačiame sektoriuje. Kuo jis nėra tinkamas viešajam?
O kodėl atskiros institucijos pačios negalėtų nusistatyti darbo laiką ir vietą, ir jį planuoti taip, kad darbai būtų atlikti laiku? Juk mums – piliečiams rūpi, kad darbai būtų atlikti laiku ir kokybiškai, o ne kaip ir kur jie yra atliekami. Viršininkai turėtų planuoti darbą ir esant galimybei tarnautoją palikti dirbti namuose. Taip būtų nušauta daugybė zuikių. Ne tik sumažėtų spūstys, bet būtų sutaupytos lėšos ir laikas kelionei į darbą, komunalinės išlaidos darbo vietai palaikyti ir t.t. Darbuotojas pats galėtų planuoti savo laiką ir taip dirbtų efektyviai: juk kai kurie žmonės yra darbingiausi vakare, o pvz. mamoms ar tėčiams ryte yra svarbu išleisti vaiką į mokyklą ir t.t. Pagaliau toks darbo rėžimas yra ir puiki darbuotojų motyvavimo priemonė.
Institucijų autonomija pačioms planuoti darbo laiką ir mokėti atlyginimą ne už „prasėdėtą” darbovietėje laiką, o už rezultatą yra veiksmingos politikos modelis. Tai ne tik padeda spręsti spūsčių klausimą, bet ir taupo valstybės pinigus, motyvuoja, leidžia iškilti geriausiems darbuotojams, yra socialinės ir šeimos politikos dalis.
Gytis Janišius, prof. dr. Kęstutis Masiulis
Naujosios viešosios vadybos fondas, www.nvv.lt
