Azerbaidžaniečių nelaimės nesibaigė ir po to, kai Sovietų Rusija 1920–1921 m. užgrobė Užkaukazės valstybes7. Pirmiausia nuo Azerbaidžano buvo atskirta ir prie Armėnijos SSR prijungta Zangezūro sritis; dėl to Nachičevanės sritis neteko teritorinio ryšio su likusia Azerbaidžano dalimi. Karabachas buvo paliktas Azerbaidžano SSR sudėtyje, tačiau kalnuotoje jo dalyje buvo įkurta armėniška Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karso–Ardagano regioną Maskva pripažino Turkijai.
Nors Antrojo pasaulinio karo metu nemažai armėnų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenėje, karui baigiantis suaktyvėjo armėnų komunistinių veikėjų ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios veikla Maskvoje, nes tuo metu Kremlius planavo pulti Turkiją. Tarpininkaujant A. Mikojanui, 1945 m. balandžio 19 d. įvyko arkivyskupo Gevorko Čorekčjano susitikimas su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Be kitų klausimų, G. Čorekčjanas prašė J. Stalino sudaryti tinkamas sąlygas persikelti į Armėnijos SSR kelioms dešimtims tūkstančių užsienio armėnų. J. Stalinas pažadėjo, kad laimėjusi karą su vokiečiais SSRS ketina užgrobti dalį Turkijos teritorijos, kurioje galės įsikurti atvyksiantys armėnai. G. Čorekčjanas taip pat prašė, kad iš Graikijos, Libano, Sirijos ir Irako atvyksiantys armėnai būtų aprūpinti gyvenamuoju plotu ir maisto produktais; „tautų vadas“ pažadėjo patenkinti ir šį prašymą. Po šio ir kitų armėnų veikėjų susitikimų buvo paskirtas būsimos Karso srities partijos komiteto sekretorius Kočinianas, nors ši teritorija tuo metu dar buvo (ir dabar yra) integrali Turkijos valstybės dalis. SSRS ir Turkijos santykiams tapus normaliems, šių planų teko atsisakyti. Nepaisant to, jau tada buvo pradėta rengtis masiniam armėnų „repatrijavimui“ ir Armėnijos azerbaidžaniečių trėmimui.
Tų pačių metų pabaigoje tuometinis Armėnijos komunistų partijos pirmasis sekretorius S. Arutiunovas vėl pareikalavo prie Armėnijos SSR prijungti Nachičevanės ASSR ir Kalnų Karabacho autonominę sritį, kurios priklausė Azerbaidžano SSR. Motyvuojant tuo, kad atsiliepdami į J. Stalino raginimą į Armėnijos SSR nori persikelti („repatrijuoti“) kitose pasaulio šalyse gyvenantys armėnai, A. Mikojano reikalavimu ir J. Stalino pritarimu 1947 m. gruodžio 23 d. buvo išleistas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 4083 „Dėl kolūkiečių ir kitų azerbaidžaniečių tautybės gyventojų perkėlimo iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. 1948 m. kovo 10 d. SSRS Ministrų Taryba išleido dar vieną J. Stalino ir A. Mikojano „palaimintą“ nutarimą Nr. 754 „Dėl priemonių perkeliant kolūkiečius ir kitus azerbaidžaniečių tautybės gyventojus iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros–Arakso žemumą“. Vykdant šiuos nutarimus, Armėnijos SSR teritorijoje azerbaidžaniečių trėmimą kontroliavo NKVD generolas majoras Grigorianas, o Azerbaidžano SSR – A. Mikojano patikėtiniai N. Brutencas ir R. Sevumianas, ėję aukštas pareigas Baku. Buvo padaryta viskas, kad tremiami azerbaidžaniečiai nepatektų į Kalnų Karabacho autonominę sritį. Negana to, tuo pačiu metu dar 132 azerbaidžaniečių šeimos (549 asmenys) buvo ištremtos iš Kalnų Karabacho į Azerbaidžano Chanlaro rajoną.
1947–1952 m. į Azerbaidžano SSR buvo ištremti iš viso 136 tūkst. Armėnijos azerbaidžaniečių, 10 tūkst. iš jų žuvo šio trėmimo metu. Be to, būdami kalniečiai, ištremtieji prastai aklimatizavosi Azerbaidžano pelkėtose lygumose, į kurias jie buvo ištremti, ir masiškai mirdavo nuo maliarijos bei kitų ligų. Laikas parodė, kad „repatrijantai“ visai nesiveržė į azerbaidžaniečių paliktas gyvenvietes (pavyzdžiui, šiaurės rytiniame Sevano ežero krante), dėl to jos dar ilgus metus buvo likusios tuščios ir apleistos.
Taigi galima teigti, kad Maskvos palaikomi panarmėnistai ir sovietų valdžios metais tęsė jau tradicine tapusią nuolatinio azerbaidžaniečių išstūmimo ir etninės armėnų teritorijos išplėtimo politiką.

Faktinė Kalnų Karabacho aneksija prasidėjo dar 1988 metais, kai Maskvos valdžia, KGB ir kariuomenė dar pilnai kontroliavo situaciją imperijos teritorijoje. Kitaip sakant, tai buvo neįmanoma be jos palaiminimo. Aišku, jai nerūpėjo nei armėnai, nei azerbaidžaniečiai, tiesiog buvo veikiama pagal principą "skaldyk ir valdyk".

Ar tiesa, kad armėnai savo vadovėliuose rašo, jog turi net 22 "savo" sostines, tarpi jų ir Jeruzalę? :)

Armėnų propagandos skiriamasis bruožas - visiškas faktų ir argumentų, kurie netelpa į jų primetamą šabloną, ignoravimas. Taip pasidarbavus žirklėmis, istorija tampa kakokia siurrealistinė ir irracionali. Štai taip, iš nėr ką veikti, staiga nutarė turkai ryte ne kavos atsigerti, o eiti armėnus pjauti.

1828 metais, kai Rusija prisijungė Rytų Užkaukazę, armėnai nesudarė daugumos net dabartinės Armėnijos Respublikos teritorijoje. Nepasitikėdama musulmonais (azerbaidžaniečiais), Rusijos valdžia skatino armėnus iš Persijos ir Turkijos keltis į Užkaukazę. Šiuo metu Armėnija ir jos okupuotas Karabachas yra monoetninės teritorijos - ten neliko nei vieno azerbaidžaniečio ar kito musulmono (Azerbaidžane taip nėra).
Be rusų paramos Armėnijai nepavyktų užimti net 20% Azerbaidžano teritorijos. Ir šiuo metu ji remiasi putinine Rusija ir Achmadinedžado Iranu.

Vienas prancūzų keliautojas XIX a. viduryje apvažiavęs Osmanų imperiją rašė, kad su turku galima sudaryti žodinę sutartį ir jis jos laikysis; su graiku jau reikia sudaryti rašytinę sutartį, o su armėnu nepadės jokie popieriai - visvien apgaus.

Vestuvinis tostas

Geras biznis. Ateina žydas pirklys pas žydą milijonierių ir sako:
- Klausyk, Dovydo sunau, ar nori fainą gešeftą padaryti?
- 0 koks tas gešeftas? – susidomi milijonierius.
- Ar nori per pusvalandį uždirbti penkis milijonus dolerių?
- Nu, noriu… 0 ką aš turiu daryti?
- žadėjai savo dukrai duoti dešimt milijonų dolerių kraičio…
- Nu… žadėjau… 0 ka?
- Išleisk tu ją už manęs! Aš sutinku ją paimti už penkis milijonus.
Tad pakelkime taures už tas merginas, kurios tapo priedu prie kraičio.

Teritorijų grobimas armėnams tapo savitiksliu (atseit, maža Armėnijos teritorija), nes kitaip nesuprantama, kam dėl 90 tūkstančių Karabacho armėnų prijungimo prie Armėnijos reikėjo paaukoti 250 000 vien tik Baku gyvenusių armėnų gerbūvį?

gresme, o rusai ir armenai - krikscionys.

Turkai - kaka. "Tiurkai azerai" (azerbaidžaniečiai) - irgi kaka. Apskritai visi tiurkai ir visi musulmonai - kaka, o armėnai visur ir visada - caca.
Rusai armėnams - irgi caca. Vakarai (JAV, NATO) - kaka, nes draugauja su Turkija, o ne su Armėnija, kuri yra Rusijos atrama Kaukaze.