Kad ir kokia nepalanki kūrėjams būtų kultūros situacija, jie vis dar kuria, nepaisydami nei dabarties mokesčių, nei dar didesnių žadamų.
Kaip mėgdavo girtis buvęs kultūros ministras Jonas Jučas, šiandien menininkai skina užsieniuose laurus, ir taip mūsų kultūra klesti kaip niekada – tai jis vis kartodavo, tarsi pats būtų bent kiek prie tų laurų skynimo prisidėjęs. Tiesa, vienu metu jis (ar gal žurnalistė) pasiuntė menininkus verčiau skinti pomidorų. Dabartinis kultūros ministras dar pridėjo, kad menininkai galėtų įsigyti ir papildomą profesiją. Pirmiausia parodydamas tai savo pavyzdžiu. Bet jei menininkai imtų visus gydyti taip, kaip šiandien aktorius gydo kultūrą – pereitume, ko gero, prie sveikatos reformų srities.
Tiesą sakant, šios kiek „pritemptos“ paralelės atėjo į galvą tarsi grąžinant virtualią skolą – per pernykštes Kalėdas matytą Dalios Ibelhauptaitės pastatytą Juleso Massnet operą „Verteris“. Bet paralelės atėjo be didesnių pastangų – ir ne vien todėl, kad dar vienas eksministras vėl linksminasi su vaikais įžanginėje scenoje, ir jo kurpiamas mielas seneliukas atrodo kur kas solidžiau nei anuometiniai jo bandymai atgaivinti-sugrąžinti nusipelniusio Lietuvos artisto vardus. Massnet statytoja pati pasiūlė tokias paraleles, jau kuris laikas įrodinėdama, jog puikiai susidoroja su savo antrąja profesija (ir pastaroji labai stipriai rungtyniauja su pirmąja): prodiuserės. Ne vien begaliniais viešųjų ryšių ir reklamos darbais (tos dienos vakare Kongresų rūmuose „buvo visi“ – nuo dabartinio užsienio reikalų ministro, tiksliau, eksambasadoriaus JK) iki premjero – o juos visus gebėti prisikviesti iš tiesų yra verta pagarbos, ypač kai jie visi paskirai ir in corpore spjauna į kultūrą). Šalia įėjimo šampano ir programėlių, primenančių tikriausiai Verterio senelės albumus, visiems ant kėdžių buvo išdėliotos šiandien jau bankrutavusios „Istorijos“ su režisierės interviu – irgi gerai apgalvota akcija. Bet man kur kas įdomiau buvo „reklamos susikryžminimas“: „Verterio“ premjeros proga televizijos jau rodė būsimojo jos „blokbasterio“ – „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ reklamą, nors spektaklis įvyks tik po poros mėnesių. Kas tai – normalus vakarietiškas („vestendiškas“?) apskaičiavimas ar nauja taktika krizės metu: lietuviai kuo toliau, tuo dažniau turės iš anksto apsispręsti, kada jiems rinktis kultūrą ir kiek jai leisti šeimos biudžeto. Todėl retoriškai klausiu – ar jau kas nors iš daugelio mūsų būsimųjų vadybininkų rašo diplominius darbus apie Dalios Ibelhauptaitės meno ir verslo santykių schemas?
„Verteris“ man pasirodė įdomus ir tuo, kad tai – tarsi miuziklas (nepabijosiu šio žodžio, nors muzikos istorikai jį ir paneigtų) Kalėdoms. Kruvinoji Kalėdų puota su dviem mirtimis – visai derama įžanga istorijai apie XIX a. hamburgerių karalių Svynį Todą.
Bet kai kiek paeini į šalį nuo meno organizavimo rinkos, naujasis produktas irgi atsisuka į tave kita puse.
Nežinau, už ką pelniau tokią garbę jau antrą spektaklį būti sodinamas kone tiesiai už režisierės, bet kaip tik šios kone iš sentimentalizmo epochos atėjusios savybės (drovumas? Nepatogu?) man padėjo bent jau pasilinksminti „Užburtojoje fleitoje“ (t. y. linksmintis ne dėl režisierės ir ypač dailininko sumanymų, o iš to, kas iš to gimdavo) ir neišeiti po pusės pirmojo „Verterio“ veiksmo. Na taip: pirmiausia sulaikė ir Peterio Mumfordo apšvietimo meistrystė, ir scenografo Jono Morrellio scenovaizdis, primenantis ir abstrakčios tapybos milžinišką pano, ir gebėjimą jį nuosekliai keisti pagal kompozitoriaus nuotaikų ir scenos intrigų užgaidas. Pilkų spalvų paletė keičiama tik apšvietimo dėka, bet taip pat klasikinio (jei raudona – tai lauk kraujo ar bent jau jo grėsmės, žalia, kiek žydra – svaja, pavasaris ir jausmų suvešėjimas: iš to gražiai šaipėsi Cezaris Graužinis savo „Viirus“ teatro spektaklyje „No return“ kalbėdamas apie Oklahomos teatrą ir jo aktorius – bet tikriausiai be šių klišių jau sunkiai įmanoma, kai scenoje herojus miršta bent kartus).
Tačiau pati režisūra – ir čia jau spėju, kad tai nebuvo itin gerai apgalvotas ir kruopštus darbas, – priminė XVIII a. Berlyno karališkojo teatro direktoriaus ir dramaturgo Johano Jakobo Engelio 1785 m. suklasifikuotus gestų kanonus, dar ir šiandien įmanomus pamatyti kokiame nebylaus kino kadre. Pavyzdžiui, dėkingumą išreiškia ranka, prispausta prie krūtinės, veikėjo susimąstymą, neapsisprendimą – barzdos glostymas; o jau Delsartre‘as ir pirmieji nebylieji filmai tęsė gesto evoliuciją, ryžtingai atskirdami ir socialinius sluoksnius: priklaupęs ant kelių prieš mylimąją galėjo jai meilę išpažinti tik aristokratas, bet ne kaimietis. Ir tik su kaimiečiu aukštesniojo luomo atstovas galėjo kalbėtis suspaudęs kumštį, nes kitokio gesto šis nesuprastų. Taip ir „Verterio“ atskirose scenose geriausiai tokius gestus reprezentuoja tiesiai iš Covent Gardeno pas mus atplaukęs Edgaras Montvidas, ir joks genialus balsas to negelbės: kai jis rankas pakelia ir vėl nuleidžia prieš moterį, tai atspindi herojaus susijaudinimą ir neapsisprendimą. O kai visi blaškosi po sceną (dažna Dalios Ibelhauptaitės mizanscena, ypač su daug veikėjų ir vaikų, kurie šįsyk, keldami „alasą“ ir itin betarpišką triukšmą, vadinamą „bendravimu“, ryžtingai savo XIX a. „realizmu“ nužudo muziką) – prieššventinį susijaudinimą. Opera grįžta į savo pirmuosius režisūros savamokslių metus, ir publikai tai patinka: mąstyti daug nereikia, visi atkodavimo mechanizmai per kelis šimtus metų tapo suprantami, ir iš daugelio gestų ir didelės pastangų sumaišties pagimdoma viena mintelė. Realistinė, be jokių apibendrinimų ar simbolių, užtat sugromuliuota.
Vladimiro Prudnikovo Beilifas tinka vaikų priežiūrai – ir kaip operos senasis „sunkusis“ grandas, ir kaip jau globėjiškas senelis. Jam jau vaikai dera. Užtat Montvidas į šią stilistiką įšoka sunkiai dėl to, kad – pernelyg lengvai. Tarsi atvykęs ne iš šiandieninio Londono, o visą gyvenimą leidęs kažkur defiliuodamas prie Strando ir dalindamasis įspūdžiais Savojos viešbučio krantinėje. Jis – pernelyg iš anų laikų ir be jokio psichologinio krūvio, viena gyva dekoracija (bet tarpais – begal išraiškinga, ypač finalinėje nusišovimo scenoje, kuomet kojas išilgina šešėliai, ir ši beveik vokiečių kinematografo ekspresionistinė figūra ateina tiesiai iš daktaro Kaligario priimamojo).
Bet aš buvau dėkingas už tą „nepatogų“ sėdėjimą už režisierės ir net jos paaiškinimą, kad šis spektaklis yra kurtas ne iš rėmėjų lėšų, o iš to, ką jie uždirbo su ankstesniais savo „blokbasteriais“ (tuo sunku išties patikėti, bet jei tai Lietuvoje įmanoma – garsiai nesakykite to ministrams). Vadinasi, kurtas iš meilės muzikai, ir „Verteris“ jau buvo kūrėjų trupės širdies šauksmas. Na, šaukiama – prisimenant reklamą – garsiai. Tačiau antrasis veiksmas visą operos traktuotę pakreipia kitaip: nors realizmas dar labiau suintensyvėja, nors tamsių niūrių spalvų slėgio dar pagausėja, bet – bet čia į sceną įeina Liora Grodnikaitė ir staiga visas XVIII a. gestų kanonizacijas nubraukia tokiu savo psichologizmu, tokiu sukauptumu, kad taip ir rizikuoja pervadinti operą į „Šarlotę“. Opera (tiksliau, jos duetai) pakeliami į tą dramatiškų scenų lygį, kad jie nustelbia ir privalomus XIX a. tradicinius plojimus po dar vienos pakartotinės herojaus mirties. Solistė tiesiog įrodo-parodo: taip vaidinti įmanoma, taip išgyventi ir pasiekti psichologinio įtikinamumo (operinės tiesos įtikinamumo – ar ne absurdiška formulė?) ne tik siektina. Tai šiandien jau būtina, jei staiga atsibusime, ir šalia pamatysime poną, išplaukusį anaiptol „ne nuo Statkevičiaus“ adatos.
Tačiau ir vėl – tai senoviškas ar net anachronistinis pastatymas, kokius Dalia Ibelhauptaitė su savo bohemiečiais (www.bohemieciai.lt) ir reprezentuoja. Bet kaip tik tai ir garantuoja jos kūrinių komercinę sėkmę: daug triukšmo dėl nedidelės minties ir „itin gražaus vakaro“. Kaip XIX amžiuje. Bet ar šiandien kas nors sušuks tą itališkąjį „būū“, kuriuo būdavo nušvilpiamos-nubaubiamos nesėkmės? Ir ar tai būtina? Bent jau iki tol, kol neišvysime (žinoma, po Roberto Wilsono „Pasijos pagal Joną“) modernesnių kūrinių, tol eisime ten, kur ji mus kviečia. Kur visi būti „privalo“. Tik atsimenant Timo Burtono filmo „Svynis Todas“ dekoracijų efektą (būtent jomis filmas „išvežė“, ne Johny Deppas, deja), kyla klausimas: o koks kraujas lašės ant mūsų galvų ir kokiais pyragaičiais būsime vaišinami per pertrauką? Nes tai – beveik esminis šio Londono topo klausimas.
