Na pirmiausia todėl, kad šios parodos autoriai gerai neįsiklauso ir niekaip neišgirsta šio laikmečio tarpdisciplininių menų mados šauksmo. Atrodo, kad pristatomi dailininkai tapogi nesugeba įžvelgti ir intermedijinių vizualistikos privalumų. Vietoj vidinio pajautimo ir gilaus išgyvenimo šiandieninių visuomeninių, socialinių, moralinių ir materialinių dvasingumo aktualijų šiuolaikiškumo, visi trys kūrėjai kažkodėl labiausiai stengiasi pajusti piešiamų objektų ir subjektų proporcijas bei jų tarpusavio santykius. Beje, šie tapytojai nepaisydami modernių meninės išraiškos priemonių, proporcijas dažniausiai renkasi normalias, kurios nė kiek nešokiruoja ir nepadeda atkreipti labai užimtų žiūrovų dėmesio. Negana to, šioje parodoje rodomi paveikslai yra nupiešti tradiciniu molbertinės tapybos būdu, t.y. aliejiniais dažais ant drobės. Tad kas gi lieka mūsų erdviais Gines'ų rekordų laikais šiai parodai? Taigi lieka tik tapyba – klasikinė dailės disciplina.
Kodėl Vilnensis?
Pirmiausia todėl, kad šie dailininkai yra vilniečiai. Beje, visi trys autoriai sutinka, jog pirmasis mokytojas ir įkvėpėjas dar ankstyvoje vaikystėje, tik pamėgus piešti, buvo Vilniaus bažinytinio meno paveldas. Kitas labai įtakingas mokytojas bei patarėjas tais laikais, kai parodos dalyviai dar mokėsi įvairiose miesto dailės mokyklose ir būreliuose, buvo Lietuvos Valstybinis Dailės muziejus. Nuolatinėse Vilniaus muziejų ekspozicijose buvo galima pamatyti ne tik dailės istorijos rezultatus, bet ir mūsų praeities dailininkų kūrybinio proceso originalius pavyzdžius: eskizai, etiudai, projektai ir t.t. Tad šioje parodoje pasirodantys dailininkai nesupyks ir neįsižeis, jei bus priskirti prie senosios Vilniaus Dailės mokyklos tradicijų tesėjų ir pasekėjų. Šios tradicijos bei estetinės nuostatos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės profesionaliojoje dailėje ypač aktyviai ėmė reikštis, įkūrus Piešimo ir Tapybos katedrą senajame Viniaus Universitete. Šlovė pirmam šios katedros profesoriui Pranciškui Šmuglevičiui.
Visi trys pristatomi kūrėjai yra baigę monumentaliosios tapybos studijas dabartinėje Vilniaus Dailės akademijoje. Kaip žinia, monumentalioji tapyba neįsivaizduojama niekur kitur kaip tik architektūrinėse erdvėse. Garbingiausias klasikinių architektūros formų kūrėjas ir propoguotojas mūsų Tėvynėje buvo architektas Laurynas Gucevičius, pelnytai laikomas Lietuvos architektūros patriarchu. Gal būt dėl to, tiek A.Aliuko, tiek P.Juškos tiek ir R. Žebenkos paveiksluose nesunku pastebėti klasikinius Vilnietiškos dailės tradicijos atspindžius, kurie tampa matomi ir savarankiškuose originaliuose kompoziciniuose sprendimuose.
Kodėl paroda rengiama Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Renginio organizatorių nuomone ši vieta savo davasia (o gal net aura) bene sėkmingiausiai įkūnija vilnietiškų kultūrinių tradicijų tęstinumą mieste ir todėl yra tinkamiausia pirmajam „Disciplina Vilnenesis" prisistatymui viešai.
Amžina šlovė didžiam mūsų tautos poetui Adomui Mickevičiui.
Šventinę parodos atidarymo nuotaiką pagarsinti padės klasikinis styginių duetas: Ingrida Rupaitė (smuikas) ir Tomas Petrikis (altas).
Projektas įgyvendinamas asmeninių iniaciatyvų bei lėšų dėka.
