REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Filmams apie robotus-ateivius ir paauglius vampyrus nešant pačius didžiausius pelnus, gera žinoti, jog dar turime scenaristų, kuriems svarbiausia nustebinti žiūrovą, parodyti jam kažką naujo, o ne palikti tą užduotį specialiųjų efektų kūrėjams. Charlie Kaufman sako, jog kaskart rašydamas naują scenarijų, jis išeina iš savo komforto zonos. Naujausio jo filmo Synecdoche, New York didžiausiu privalumu galima vadinti tai, jog žiūrovai iškart pamatys, kad tai nėra „saugus produktas“, kuris siektų atitikti kažkokius reikalavimus, teiktų prioritetą seniai išbandytoms ir nuvalkiotoms, bet pelną nešančioms klišėms. Absurdo, siurrealizmo bei meta-filmų motyvai Kaufmanui jau pelnė vieno originaliausių filmų kūrėjų vardą.

REKLAMA
REKLAMA

Jau pirmajame šio iš Niujorko kilusio kūrėjo parašytame scenarijuje Holivudo filmui, 1999-ųjų Being John Malkovich („Būti Džonu Malkovičiumi“), žiūrovams buvo pateikta eibė keistenybių: lėlininkas (John Cusack) įsidarbina firmoje, kurios patalpų lubos dvigubai žemesnės nei kitur, ir ten randa portalą į kito žmogaus, aktoriaus Džono Malkovičiaus, galvą. Čia ir prasideda Kaufmano „siautėjimas“. Noru būti kito žmogaus kailyje (tiesiogine prasme) užsidega daugybė žmonių. Malkovičius, kuris filme vaidina savo paties parodiją, tampa itin ekscentriškų filmo herojų grobiu. Viena tokių veikėjų yra Cameron Diaz gan įtikinamai įkūnyta nuobodi naminius gyvūnėlius labiau už viską mylinti herojaus žmona, kuri filmui įsibėgėjant pradeda abejoti dėl savo seksualinės orientacijos. Netikėti, pašėlę siužeto vingiai kelia intriguojančius klausimus. Kas mes esame? Ką reiškia būti savimi? O ką reikštų tapti kažkuo kitu? Be abejo, filmas sieja tą potyrį su lėlininkų bei aktorių profesijomis, bet kartu ir be perstojo žaidžia su mūsų lūkesčiais: tarkim, vienoje įsimintiniausių scenų pats Malkovičius nutaria įeiti į save per portalą…

REKLAMA

Po dvejų metų pasirodęs filmas Human Nature („Žmogiška prigimtis“) pažvelgė į būtį kitu kampu, šį sykį pasakodamas apie laukinėje gamtoje gyvenusį, save beždžione laikiusį žmogų (Rhys Ifans). Mokslininkas ir jo draugė (Tim Robbins ir Patricia Arquette) šį vargšelį sėkmingai išmokė visų civilizuoto žmogaus papročių, bet… ar tikrai tai reikėjo daryti? Ar mūsų „civilizuotumas“ iš tiesų toks nuostabus? O gal kaip tik mums reikėtų mokytis iš laukinės gamtos? Mūsų gyvenimuose – paviršutiniškumas, perdėtas dėmesys išvaizdai, vartotojiškumas, skubėjimas, nuolatinis stresas… Duodamas instrukcijas naujajam „džentelmenui“, mokslininkas sakė: „Jei kils abejonių, niekada nedaryk to, ką iš tikrųjų nori daryti“ – tai tik vienas iš daugybės filmo ironiškų smūgių šiandieninei civilizacijai. Kaip ir pirmasis Kaufmano darbas, taip ir šis kupinas komiškų, pakvaišusių nutikimų, kurie nepaisant savo keistumo sužavėjo daugybę kritikų.

REKLAMA
REKLAMA

Adaptation. („Adaptacija“) yra tobulas pavyzdys, kaip reikia kovoti su dingusiu įkvėpimu. Kaufmanui reikėjo parašyti scenarijų pagal knygą „Orchidėjų vagis“, tačiau jį ištiko kūrybinė krizė, ir taip gimė mintis rašyti scenarijų apie „Orchidėjų vagį“ bandantį ekranizuoti scenaristą, kurį ištiko kūrybinė krizė. Negana to, pagrindinio veikėjo vardas irgi Charlie Kaufmanas (Nicholas Cage) ir jis turi brolį dvynį Donaldą, kuriam viskas sekasi žymiai geriau – jis irgi rašo scenarijus, bet juos visi, ypač Holivudo prodiuseriai, mėgsta daug labiau nei jo brolio. Šioje komedijoje akivaizdžiai parodijuojami šabloniški, neoriginalūs scenaristai: Charlie nutaria paklausyti brolio Donaldo patarimų ir filmas (tiek jo kuriamas, tiek tas, kurį mato žiūrovai) pabaigoje tampa panašesnis į eilinį trilerį…. Filmas kupinas galvą susukančių sąryšių tarp kūrinio ir tikrovės, scenarijaus ir scenaristo, žiūrovo ir kūrėjo…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kurdamas šį scenarijų, tikrasis Kaufmanas nesitikėjo, jog kas nors išdrįs iš jo sukurti filmą, ką bekalbėti apie įžymųjį režisierių Spike Jonze, tačiau viskas baigėsi tuo, jog „Adaptacija“ sulaukė keturių Oskaro nominacijų, iš kurių vieną – už orchidėjų vagio vaidmenį – gavo aktorius Chris Cooper. Už geriausią scenarijų nominuotas ne tik Charlie, bet ir tikrovėje neegzistuojantis Donaldas Kaufmanas – tai pirmas toks atvejis Oskarų istorijoje.

Kaip veikia žmogaus atmintis? Kas būtų, jei galėtume ištrinti savo prisiminimus? Pasirodžius Oskaru už geriausią scenarijų apdovanotam filmui Eternal Sunshine of the Spotless Mind („Jausmų galia“), tapo aišku, jog Kaufmanas iš esmės rašo tik viena, bet itin intriguojančia, tema: apie žmogaus sąmonės ir pasąmonės mįslingumą. Filme pasakojama apie išsiskyrusią porą, nutarusią ištrinti savo bendrus prisiminimus. Džoelas (Jim Carrey) pasinaudoja profaniškų firmos Lacuna Inc. darbuotojų paslaugomis ir sąmoningai paskutinį kartą išgyvena kartu su Klementina (Kate Winslet) patirtas akimirkas. Suvokęs, jog gerųjų prisiminimų netekti jis nebenori, Džoelas savo sąmonėje sukelia tikrą sumaištį, kurią itin magiškai filme perteikė režisierius Michel Gondry. Filme žaidžiama ne tik su žiūrovų vaizduote. Siužeto vingiai vėlgi dažnai ironiški, šelmiški; už kai kuriuos iš jų atsakingas Elijah Wood įkūnytas nebrendyla Lacuna Inc. darbuotojas. Tačiau filmas turi širdį – dėmesio centre lieka Džoelo ir Klementinos meilės istorija, kurios niekam neapsiverstų liežuvis pavadinti nuobodžia.

REKLAMA

Naujausias Kaufmano darbas ir jo režisūrinis debiutas Synecdoche, New York yra sunkiai pristatomas. Paties scenaristo žodžiais tariant, šis filmas skiriasi nuo ankstesnių – šį sykį už visko nesislepia kažkoks ironiškas siužeto slepiamas didžiulis posūkis, kuris paaiškintų filmo mintį ar priverstų aiktelėti iš nustebimo pabaigoje. Pagrindinis veikėjas yra teatro režisierius (Philip Seymour Hoffman), netikėtai gavęs Makarturo premiją ir nutaręs ją panaudoti grandiozinio spektaklio kūrimui – šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlieka šį režisierių vaidinantis aktorius, kuris savo ruožtu vėliau kitam aktoriui skiria tą patį vaidmenį savo kuriamame analogiškame spektaklyje. Supratote?.. Filmo painiavą įmanoma išnarplioti tik jį pamačius. Hoffmano herojus spektakliu siekia įprasminti savo gyvenimą, rasti kažkokį išsigelbėjimą nuo asmeninių problemų, tačiau jam tai ne itin pavyksta. Veiksmui įsibėgėjant tampa problematiška atskirti tikrovę nuo spektaklio – kritikai visai pelnytai šį motyvą vadina „felinišku“, apeliuodami į panašumus su legendiniu filmu 8 ½. Tačiau nepaisant jau Kaufmano prekiniu ženklu tapusių valiūkiškų siužeto detalių, Synecdoche, New York yra kartu ir slegiantis, neviltimi dvelkiantis filmas. Nagrinėjama žmogaus egzistencijos problematika, laikinumas, mirtis. Šios temos žmonėms visada liks aktualios ir įdomios, tačiau galbūt dėl pernelyg komplikuoto ir mažai atsakymų pateikiančio scenarijaus, šis filmas nebuvo sutiktas taip entuziastingai kaip ankstesni Kaufmano darbai.

REKLAMA

Charlie Kaufman teigia rašantis be didelių išankstinių planų – tiesiog išsirenka dominančią temą ir ją išplėtoja, dažnai neįsivaizduodamas, kokia bus atomazga. Karjeros pradžioje norėjęs dirbti serialuose “Simpsonai” bei “Zainfeldas”, šiandien jis yra vienas iš iškiliausių scenaristų, kurio darbai kaskart stebina, įneša kažką naujo ir visada užmezga dialogą tarp kūrėjo ir žiūrovo. Galima jo nemėgti, tačiau sunku likti abejingam jo narpliojamoms „amžinosioms“ temoms.

Martynas Gedvila

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų