Gaila, šią savaitę dar nekartojama rusų melodrama „Man neskauda“. Jaučiu, jei tas faktas nutols, manęs, apsirikusio, laukia S.Husseino likimas.
Šeštadienis
Kažkaip anksčiau teleprogramose neužtikdavau (ar pražiūrėjau?) amerikinės 1997 metų dramos „Kaip meluoti Amerikoje“ (BTV, 13.45 val., o dar kartojama rytoj per TV1000 kanalą, 17.00 val. ir poryt per tą patį – 11.00 val.). Svarbiausia šio filmo figūra – jo scenaristas Joe Eszterhasas, labai populiarus Holivude, o šįkart pasakojąs savo paties istoriją – apie bėgimą su tėvais iš raudonosios Vengrijos, sunkią adaptaciją Amerikoje. Tiesa, čia vaikinas vadinasi Karčis, jis šiaip taip įsidarbina radijo stotyje pas garsų didžėjų (Kevinas Baconas), o realios autobiografinės detalės ekrane gana dažnai persipina su tiesiog universaliomis. Pavyzdžiui, vaikino amžiuje tėvai visada atrodo pirmieji ir pagrindiniai priešai. Gal ne šedevras, bet...
Man tikru šedevru neatrodo ir seniau televizijų demonstruota amerikinė melodrama „Nemiegantys Sietle“ (TV3, 20.30 val.; kartojama trečiadienį, vasario 7 d., 11.00 val.), kurią kiti kolegos ironiškai pavadina ir „Disney‘um suaugusiems“. Vis dėlto našlio (Tomas Hanksas) ir jaunos moters (Meg Ryan) meilės istorija, inspiruota, aišku, technikos (šįkart – irgi radijo), turi gerumo elementų, kurie nuo 1993 metų, keičiantis ir tikrajam, ir žmonių santykių klimatui, panašu, kažkur išgaravo.
Melodrama maskuojasi ir rusų naujas „Paskutinis savaitgalis“ (RenTV Baltic, 21.25 val.), nors ant DVD disko spausdinamas žanrinis apibūdinimas tikslesnis. Tai – „jaunimo trileris“, taigi, suaugę žmonės ar neinfantilūs jaunuoliai gali tuo laiku ir pailsėti.
Šiandien – visa krūva naujų prancūzų filmų; atrodo, kad TV kanalai būtų susimokę pratęsti Lietuvoje tebevykstantį kino tėvynės juostų festivalį. Nors su spjaunančiu į kiną 5-tu kanalu esu ne kartą ir „degęs“, tikėsimės, kad bent šį kartą pataikysiu su „Angelo oda“ (5 kanalas, 21.00 val.; kartojama kitądien, 23.30 val., o dar ir antradienį, vasario 6 d., 15.45 val. – taip su vienu filmu ir pragyveni visą savaitę...). Mano duomenimis, tai melodrama apie laidoti motinos atvykstantį vaikiną, ta pačia proga tuoj užmezgantį ir romaniuką. Režisūrinis populiaraus aktoriaus Vincent‘o Perezo debiutas. Pats jis nevaidina, užtat žmona, efektinga mulatė Karine Silla ir vaidina, ir dar vyrui scenarijus rašo, ir dvynukus gimdo. Laiminga šeimynėlė!
Užtat V.Perezas vaidina į kvailą meilės trikampį (viena „sienelių“ – Sophie Marceau) įsipainiojusį inžinierių kitos prancūzų unversalės – artistės, scenaristės ir, žinoma, režisierės Diane‘os Kurys naujoje komedijoje „Aš pasilieku!“ (RenTV Baltic, 23.00 val.), dėl kurios pritarčiau trumpiausiai prancūzų recenzijai: „Apgailėtina!“. Nemanau, kad jus labai pradžiugintų ir naivi „Sent Anžo“ (1 Baltijos kanalas, 23.20 val.) mistika, kur Alpėse įsikūrusioje prieglaudoje kas naktį girdimi neaiškūs balseliai – užtat kitas žinomas filmo pavadinimas ir skamba kaip „Balsų namai“. Panašu, kažkas šiuo desantu nutarė tik kompromituoti naująjį prancūzų kiną. Ne ką labai geresnis ir kino teatruose vykstantis festivalis, bet ten nors yra galingas „Dvelksmas“, kurį vilniečiai dar gali būtent šį šeštadienį pamatyti „Skalvijos“ kino centre.
Kas yra profesionalumas ir kas ne, šią savaitę gali akivaizdžiai palyginti, žiūrėdamas klasikinio avantiūrinio siužeto šaunią „Zoro kaukę“ (TV1, 21.00 val.) su Antonio Banderasu ir menką serialiuką „Zoro“, prasidėsiantį trečiadienį per TV3.
Profesionalumo tema aktuali ir likusiems šeštadienio filmams. Keturiasdešimt šešerių metų kultinis japonų režisierius Takashi Miike sukūrė – manau, ne nuo pačios gimimo dienos -- virš 70 filmų. Suprantama, visi jie geri būti tiesiog fiziškai negali, nors mūsų kinuose (ir berods per TV irgi) rodyti „Kino bandymai“ kažkada imponavo originalia sadistine vaizduote. Sadizmo ne ką mažiau jo naujesniame „siaubiake“ „Praleistas skambutis“ (LTV, 23.30 val.), nors, žiūrint Miike juostas masiškai (teko tokia laimė), tas jo originalumo pojūtis kažkur išgaruoja.
Kadaise Ray Bradburry parašė trumputę fantastinę novelę apie tai, kad praeityje neatsargiai sutryptas drugelis gali lemti šios dienos realijų kitimą. 1 Baltijos kanalas, gundantis mus premjeromis, rodo pagal šią sukrečiančią novelę į pilnametražį ištemptą naują kompiuterinį idiotizmą „Ir sugriaudė griaustinis“ (20.25 val.), kuriam prikergta visokių dinozaurų, skėrių, užplūstančių butus ir panašių primityvių baisybių. Kas yra rašytojo keliais puslapiais išanalizuota alternatyvinė istorija, filmo kūrėjai turbūt nė neįsivaizduoja patys.
Net baisu pagalvoti, kas išeis iš subtilaus fantasto „451 laipsnio pagal Farenheitą“ dabar realizuojamos naujos ekranizacijos; neužteko kino bosams subtilaus pirmojo Francois Truffaut filmo, atitinkančio Bradburry dvasią, tai dabar greičiausiai žiūrėsim kompiuterines liepsnas, laižančias kompiuterines knygas. Ne, nusišnekėjau. Šiandien reali knyga – jokia vertybė, jas galima deginti ir deginti kadre, nusiaubus kokią nebeišsilaikančią biblioteką, o į filmo sąmatą įrašyti: „Rekvizitas naikinimui“.
Sekmadienis
Girdėdami žodį „Titanikas“, dažniausiai regime vaizduotėje Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet porą. Bet filmų apie didžiausią jūrinę katastrofą, natūralu, buvo ir daugiau. Tie sinefilai, kurie lankėsi „Skalvijoje“ per senojo vokiečių kino savaitę, matė politinį „Titaniką“ (1943), užsakytą paties J.Goebbelso ir kupiną nacių antiangliškos propagandos. Keista, kad 1958 metų anglų filme „Neužmirštama naktis“ (LTV2, 17.55 val.; kartojama antradienį, vasario 6 d., 16.50 val.), pastatytame visai vidutiniško režisieriaus Roy Bakerio, be skrupulų naudojami anos vokiškos juostos masinių scenų fragmentai. Bent taip anglai atsikeršijo, ar ką? Filmas rodomas su rubrika „Seni geri filmai“, iš kurios šįkart antrąjį žodį be jokių sąžinės graužimų išmesčiau. Įdomybė: masuotėje šmėkščioja jaunas Seanas Connery, bet jį ir pastebėti, ir atpažinti nelengva.
Tikriausiai jau nemažai mūsų skaitytojų yra matę italų garsiojo senuko Franco Zeffirelli biografinę juostą apie didžiausios operos dainininkės Marios Callas gyvenimo ir karjeros baigmę. Literatūrinis filmo pavadinimas – „Callas amžinai“, TV1000 (15.00 val. ir kitądien, 9.00 val.) kažkodėl jį rodo, kaip kokį dokumentinį, vadindamas tiesiog vardu ir pavarde. Bet ne tame reikalas. Kūrinys pasakoja apie dramatišką dainininkės (nepaprastai išoriškai į Callas panaši Fanny Ardant), praradusios balsą, gyvenimo periodą, ir jos draugo Lario Kelio (Jeremy Ironsas), už kurio galima įžvelgti realią paties Zeffirelli, stačiusio Callas spektaklius, nuoširdžiai su ja bendravusio, figūrą. Būtent Lariui kyla mintis pratęsti neįtikėtiną karjerą filmais, įgarsintais senais įrašais.
Tikri melomanai noriai pasižiūrės juostą ir dar kartą: juk iš ekrano skamba autentiški Callas atliekami V.Bellini, G.Bizet, G.Puccini, G.Verdi bei kitų didžiųjų muzikos fragmentai. O tolimam nuo operos žiūrovui vis dėlto turėtų pasirodyti įspūdingas Zeffirelli visuomet būdingas plastinis kadro grožis, tegul net ir truputėlį senamadiškas (kaip, beje, ir scenarijus). Callas iš tiesų tik įdainavo Karmen partiją, o scenoje jos niekada nesukūrė. Nebuvo ir tokio operinio filmo su ja, kurio pramanyta istorija papasakota ekrane. Realybėje dainininkė nusifilmavo Pasolini „Medėjoje“, demonstruodama ryškų draminį talentą. Bet juk opera tam ir egzistuoja, kad apaugtų gražiomis legendomis.
Nors su golfu neturiu nieko bendra, vis dėlto nemanau, kad maloni komedija „Skardinė taurė“ (BTV, 22.05 val. ir kitądien, 10.35 val.) skirta vien tik naujai iškeptiems lietuvių milijonieriams. Kadangi ne per seniausiai galutinai įsitikinau, jog kaktusai man mielesni už pačias gražiausias palmes, taip ir šio filmo kadruose man įdomesnis „žmonių, kačių ir vaikų nekenčiantis“ Donas Johnsonas, negu jo konkurentas (ne golfe), dailusis Kevinas Costneris. Skonio reikalas – men visuomet įdomesni charakteriniai negu „teigiami“ personažai, bet žiūrėti, net su kitomis nuostatomis, visai galima.
Tie, kurie per TV1 „Kino pavasarį“ matė Sergio Leonės šaunų itališką vesterną, bet nebesulaukė tęsinio, šiandien gali pamatyti to paties autoriaus „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (lenkų TVP1, 23.05 val.). Bet čia mano įkvėpimas ir baigiasi, nes prastų filmų šiandien kur kas daugiau. Įspėsiu tik dėl vieno.
Žemiau bet kokios kritikos – nesuprasi, baltarusių ar rusų (o gal efemerinės „sąjunginės valstybės“?) premjera, dar kažkodėl pavadinta „didžiąja“ – gal kad filmas „Marijos meilė ir baimės“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.) visai naujas. Vyras kažkur dingo, dukrą Marija augina viena, o čia ją dar kažkas persekioja, matyt, koks nors maniakas. Stomatologei tenka pačiai ir tirti atvejį, ir gintis: juk rusų moterys – tokios, kad, anot poeto, „sustabdys pasibaidžiusį arklį“.
Pirmadienis
Verta prisiminti visai smagų, pavasarinės nuotaikos kino almanachą „Keturi kambariai“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.), kurį kiek seniau sukūrė Quentinas Tarantino, jo draugas Roberto Rodriguezas ir dar du mažiau žinomi draugeliai. Pasirodo, norint parodyti savo gabumus, visai nebūtina lįsti į dviejų kilometrinių dalių epą su rytietiškais kardais – pakanka pereiti per kažkokio nusmurgusio viešbutuko „Monsinjoras“ priešnaujametinius kambarius. Skirtingas noveles sieja naujai atėjęs dirbti portjė Tedas, ir tenka pripažinti, kad tokį lengvapėdišką, gerai nuteikiantį pamaivą nervingojo aktoriaus Timo Rotho filmografijoje sutikti ne taip jau lengva.
Apskritai čia surinkti žinomi piliečiai – irgi iš režisierių draugų tarpo: „mačo“ parodijuojantis Antonio Banderas, Bruce‘as Willis, pats Tarantino, Salma Hayek, kitos gerai žinomos ir negirdėtos (net po filmo) gražuolės. Trukšmelis dėl Madonnos, pasirodančios novelėje „Trūkstamas ingredientas“ (aišku, vyro sperma), kuri vaizduoja raganų, susirenkančių į „Monsinjorą“ savo būrimo vakarėliui, gal ir nebuvo labai pateisintas. Madonna tada gavo prasčiausios antraplanės aktorės prizą; ji kartais išties maivosi ne todėl, kad to reikia vaidmeniui, o kad jai taip patinka, jai nelengva lygintis su partnerėmis, tikrai gabiomis dramos aktorėmis Lili Taylor ar Valeria Golino, na, bet jos vaidmenukas – irgi labai menkai išrašytas, taigi, tą „garbę“ su dainininke galėtų pasidalyti ir scenaristas Allisonas Andersas. O šiaip tame primirštame filme dažniausiai jaučiamas draugiškas kūrėjų susiklausymas, ir dar jis įtikina, kad novelių filmo mada prasidėjo ne nuo „Babelio“.
Žymiai naujesnis kitas puikus nepriklausomų amerikiečių filmas, štai kad tik pastaruoju metu labai jau išrodytas, -- Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime“ (BalticumTV, 21.00 val.). Gal, sakau, neimsiu eilinį kartą žavėtis amžiaus skiriamos draugų (ne meilužių!) poros – Billo Murray ir Scarlett Johansson – subtilumu, jų melancholiška vienatve ant pasaulio krašto, tolimoje Japonijoje. Apskritai, kas šios juostos, primenančios geriausius psichologinio kino klestėjimo laikus, tyčia nežiūrėjo – tas man ne draugas.
Šiandien rodomą „Pianistą“ (TV1000, 19.00 val.) paminiu tik tam, kad koks nors atsilikėlis nuo repertuaro nepamanytų pagaliau pamatysiąs garsų Romano Polanskio filmą apie karą, griovusį Varšuvą ir naikinusį jos žydus. Ne, šio absoliučiai neaiškios tautinės priklausomybės (tiesiog susimetė, kaip bomžai buteliui, keletas šalių) trilerio, kuriame veikia žudikas (Christopheris Lambertas), priverstas saugoti svarbų advokatą (Dennis Hopperis), veiksmas rutuliojasi Pietų Afrikoje. Be to vadinti juostą trileriu turbūt netikslu, nes be veiksmo ir įtampos tokio žanro nebūna. O šis „Pianistas“ būtent toks.
Užtat kitas to paties kanalo seansas (TV1000, 21.00 val.), „veiksmo filmu“ reklamuojamos Tailando „Juodojo tigro ašaros“ kaip tik yra tokių filmų parodija, ir kaip tokia gali būti visai įdomi. Nejaugi reklamininkai rimtai traktuoja, pavyzdžiui, scenas, kur kulka lekia į kulką, susiduria ir pakeičia trajektorijas? Tada man jų (reklamuotojų) gaila.
Antradienis
Liokajus suvedžiojo to pageidaujančią grafaitę. Paprasta, mūsų akimis žvelgiant, situacija, atrodė net skandalinga, kai švedų klasikas Augustas Strindbergas 1888 metais parašė vieną garsiausių savo pjesių. „Freken Julija“ – nuolat ekranizuojamas kūrinys, o tai, turint galvoje natūralistinį stilių, teatrinę veikalo prigimtį, mažų mažiausiai keista. TV1 kanalas šiandien 21.00 valandą rodo britų eksperimentuotojo Mike‘o Figgiso naujausią kūrinio versiją, kurioje liokajų Žaną vaidina „socrealistinis“ tipažas Peteris Mullanas, o Juliją (arba – angliškai – Džuli) – jauna specifinė aktorė Saffron Burrows. Tai gana įdomu: nors Figgis turi nonkonformisto reputaciją (prisiminkime jo keistą poliekranį „Viešbutį“), jis neperkėlė veiksmo iš XIX amžiaus į dabartį, bet vis dėlto filmavo taip, kad tai būtų tarsi angliškasis danų „Dogmos“ manifesto atitikmuo.
Kažkas kinui labai patrauklaus yra toje senoje pjesėje. Nereikia pamiršti, kad 1972 metų kino variante Juliją vaidino dabar „Oskaro“ už filmą „Karalienė“ laukianti Helen Mirren. Bet man pasirodė, kad natūraliausią ekranizaciją 1951 metais vis dėlto sukūrė patys švedai (režisavo – ne, ne Bergmanas, o Alfas Sjobergas), kad jie geriausiai permano savo garsiojo tėvynainio kūrybos dvasią. Ten lyčių karo, vyro ir moters vaidmenų kaitos, nepilnavertiškumo kompleksų, virstančių triumfu, ir atvirkščiai – motyvai bene labiausiai įtikinami bei universalūs.
Vakar su prancūzais mums nenusisekė. Užtat prieš savaitę, jei pamenat, rekomendavau du nelygiaverčius labai natūralios, paprastai nekoketuojančios su publika, o be išlygų pasineriančios į vaidmenį prancūzų aktorės Sandrine Bonnair filmus, o šiandien ji pasirodo jau tame kukliame seriale „Žaviosios kino žvaigždės“ (LTV2, 20.30 val.). Gal, sakau, čia bus ne vien plepalų, kaip ji augo 11-kos vaikų šeimoje, kaip išgyveno audringą romaną su Williamu Hurtu. Tikiuosi bent fragmentų iš geriausių jos filmų „Po Šėtono saule“, „Už mūsų meilę“, „Be pastogės, už įstatymo ribų“.
Trečiadienis
TV1 kanalas sugeba ieškoti retesnių, įdomesnių dabarties filmų, kaip vakarykštė „Freken Julija“, arba iš senųjų parinkti tokius, nuo kuriuos supančio triukšmo prabėgo šiek tiek laiko, pakankamo, kad išaugtų nauja jų nemačiusi karta. Manau, kad tokiai gražus atradimas bus 1981 metų kriminalinė psichologinė drama „Laiškanešys skambina du kartus“ (TV1, 21.00 val.), rodanti ne tik bekraštes jauno Jacko Nicholsono galimybes, bet įtraukianti ir meistriška Bobo Rafelsono režisūra, ir blogų nuojautų pritvinkusia atmosfera.
Čia ir vėl panašus atvejis kaip su kino pamėgta Strindbergo pjese. Ką, nejaugi nėra įdomesnių detektyvų, negu žinomas Jameso M.Caino romanas „Laiškanešys visada skambina du kartus“ (tas „visada“ – svarbus, nes kalba apie neišvengiamą lemtį). O ekranizacijos, lyg nebūtų kitokių siužetų, vien šis apie provincijoje su senyvu sunaikintintu vyru nuobodžiaujančią jausmingą moterį, nes horizonte pasirodė jaunas valkata, -- jei tik kokios nepraleidau – jau keturios. Pirmasis romaną pastebėjo... italas Luchino Visconti, perkėlė veiksmą į savo tėvynės dulkėtus užkampius, ir taip 1943 metais gimė filmas „Aistra“, sako, pradėjęs visą neorealizmą (mano nuomonė kiek kita, bet čia jos nerutuliosiu). 1946-aisiais susizgribo ir amerikiečiai, išleido Tay Garnetto juostą su tų laikų seksbomba Lana Turner. 2004 metais romaną, perkeltą į vietines sąlygas (vien Ibrahimo vardas tai liudija), iškalbingu pavadinimu „Buai laju-laju“ išleido Malaizija. Ir visi tie filmai (Malaizijos – nemeluosiu – nemačiau) labai skirtingi, savaip įdomūs. Kas per stebuklai?
„Elito kinas“ regimai „užsiciklino“ ties prancūzų diskusiniu autorium Arnaud Desplechinu. Šįkart – jo trileris „Sargybinis“ (LTV, 23.10 val.; kartojama kitądien per LTV2, 22.10 val.), 1992-aisiais gavęs keletą lokalių prizų, daugiausiai kaip „kino vilčiai“ aktoriui Emanueliui Salingeriui. Iki šiol jis tų vilčių nepateisino, laikas jau ir pabusti. Ne, aš čia taip negrabiai juokauju, nes man paprasčiausiai nepatinka „festivaliniai“, vien į specialistų susibūrimus orientuoti kino kūrėjai, o Desplechinas – nepaisant visų nukirstų galvų kadre -- kaip tik toks ir yra. O jūsų visai neatkalbinėju, žiūrėkit į sveikatą, tikrai atsiras žmonių, kuriems toks kinas net patinka.
O dabar – į artimesnes sferas. Kažkada sovietų kine buvo tik viena aktorė, kuriai pagal visus parametrus tiko tarptautinis „žvaigždės“ lekalas. Liubovė Orlova buvo efektinga, tvarkė dantis, saugojo figūrą, pati gerai vaidino, dainavo ir šoko, slapstė aristokratišką kilmę ir gaudavo Stalinines premijas už stachanoviečių vaidmenis. Ji ir jos vyras, statęs visus jos filmus Grigorijus Aleksandrovas buvo tarsi „pavyzdinė“ šio kino pora, jie viešai net vadino vienas kitą vardu ir tėvavardžiu. Įdomu, kokio purvo apie aktorę atkapstė filmuko „Trys L.Orlovos meilės“ (1 Baltijos kanalas, 22.45 val.) autoriai – juk be to šių dienų Rusijoje – nė žingsnio.
Po galais, kiek vietos užima gana beprasmiški aiškinimai, kad šį filmą – tik kitu pavadinimu – jau matėte! Tokia šiandienė situacija su puikiu turkų filmu, matytu kaip „Vienišius“, „Vienatvė“, o šiandien tapusiu dar ir „Nutolusiu“ (TV1000, 19.00 val.). Panašus – tik jau sutapimo -- atvejis bus ir ryt.
Ketvirtadienis
Šiandieninė „Atgaila“ (TV1000, 21.00 val.) – tai anaiptol ne garsusis filosofinis gruzino Tengizo Abuladzės kūrinys, o gana nauja, bet nuo to ne geresnė prancūzų (kurie šią savaitę mūsų repertuaruose aiškiai pirmauja) kriminalinė melodrama su Isabelle Adjani, čia kuriančia net du vaidmenis ar kaukes. Alžyre gimusi aktorė turi kažką arabiško, tad gali būti Leila, o Paryžiaus civilizacija vis dėlto įgalina ją vadintis ir Šarlote. Tai, kad herojė – moderniai fatališka, turinti tamsią praeitį, matyti jau iš pirmųjų demonstratyviai manieringų kadrų. Bet Nica tikrai gražiai pafilmuota.
Vienu metu nepaprastai populiarus prancūzų autorius Lucas Bessonas buvo ilgam pasitraukęs iš režisūros. Jis rašė (kepė) scenarijus, dažnai tokius neįtikėtinai prastus, kaip „Banditės“, daug prodiusavo, labai neapdairiai – reikia manyti, už nemažus pinigus -- barstė visokiam šlamštui savo pavardę: „Lucas Bessonas pristato“. Atrodė, ši karjera normaliam kinui baigta.
Bet štai LNK „Snobo naktis“ (22.40 val.) siūlo jo naujausią, po šešerių metų pertraukos realiai paties Bessono režisuotą juostą „Angelas A“. Bandymas atsinaujinti aiškus. Pirmiausia, tai romantinė komedija su „fantasy“ elementais, visa nufilmuota Paryžiuje, tarp jo tiltų bei pačių mieliausių kampučių, antra, joje pasirodo nebe įtartinos žvaigždės, o arabas Jamelis Debbouze‘as, kuriantis simpatišką sukčių, ir pradedanti danų aktorė Rie Rasmussen, kurianti tą Andželą, kurios vardas rašomas kaip Angelo profesija. Paprastas, trumpas, netgi nespalvotas filmas kelia tam tikrą nuostabą (kad ir prisiminus Bessono superhitus su Milla Jovovich), o tai, kad jis prabyla apie egoizmo atsikratymą mylint, irgi – šis tas maloniai naujo gabaus, bet ilgokai klaidžiojusio menininko kelyje.
Įdomus gali būti dokumentinis britų filmas „Mamyčių lepūnėliai“ (TV3, 23.00 val.), prabylantis ne apie po stalu rėpliojančius kūdikius, o apie tą reiškinį, apie kurį vis pamurmu, -- beviltišką suaugusių žmonių infantilizmą. Lietuvių dokumentika, kurią labai mėgstu, dažniausiai tebėra įstrigusi poetiškesnių ir realesnių eskizų, novelių lygmenyje, o naujausia pasaulio dokumentinio kino tendencija – čiupti už gerklės aktualų reiškinį, išanalizuoti jį iš visų pusių ir būtinai pilnametražio filmo forma. Kada mes to pasieksim, jau ir ta mada turbūt pasibaigs.
Penktadienis
Nors romantinė komedija – tikrai ne mano žanras (geriau jau juodoji), dėl objektyvumo vis dėlto tenka pripažinti, kad „Mano geriausio draugo vestuvės“ (TV3, 20.15 val.) – iš tų šiek tiek prisimiršusių neblogų juostų, kurias prisiminti ir gal objektyviau įvertinti kaip tik atėjo laikas. Tokių juostų (nes premjeros dažniausiai kuklios) šią savaitę dauguma. Man, žinoma, visai nesvarbu, ar Julios Roberts herojė sužlugdys vaikystės draugo santuoką, bet gal atsiras ir publikos, pripažįstančios tokią problemą nepaprastai sava. Juolab, kad ekrane yra meistrystės, yra nelauktumo. Žinoma, vadinti juostą „Didžiuoju penktadienio filmu“ – gana drąsu.
Atkreipkite dėmesį, kad „Ryšys“– tai ne ta nauja išskydusi rusų melodrama, kurią neseniai žiūrėjome ir už vaidmenį kurioje tėvelis Nikita Michalkovas aną savaitę paskyrė „Auksinio erelio“ prizą savo neplonai, sovietinius modelius primenančiai ir dar negabiai dukrai Anai Michalkovai. Šeimyna aukščiau visko, net gėdos! Kiek kitaip mano ankstyvo brolių Wachowskių filmo «Ryšys“ (RenTV Baltic, 21.00 val.) herojės, atsiduodančios aistringai lesbinei meilei. Tai tarsi trileris, kuriuo režisieriai1996-aisiais ir debiutavo, tačiau moterų aistros čia lyg ir svarbesnės už visus pagrobtus milijonus. Po to Wachowskiai paniro į „Matricą“; kartais kyla klausimas, ar jie taip ir neliks šio vieno kultinio filmo bei jo variacijų autoriai. O „Ryšys“ jiems, matyt iš visko, – gana atsitiktinis epizodas.
Nors Denzelas Washingtonas ir gavo „Oskarą“ už korumpuoto, kad ir visų mylimo policininko vaidmenį 2001 metų kriminale „Išbandymų diena“ (LNK, 21.00 val.), o Ethanas Hawke‘as, prieš tai jau kūręs Hamletą, už jaunučio pradedančio (ir, žinoma, be galo sąžiningo) kopo rolę – nominuotas, vis dėlto tos policininkų poros ekrane yra jau gerokai nusibodusios. Gal Holivudas taip slapsto homoseksualines potekstes? Iš paskutiniųjų tokių nebent kinuose matyti Martino Scorsese „Infiltruoti“ šiek tiek gaivina schemą, ir už tai net tikisi „Oskaro“, kuris ateis jau gana greitai – vasario 25-ąją.
