Nespėjo užsibaigti mastais apglušinęs „Kino pavasaris ‘07“. O per šventinę savaitę filmų galybe triuškina TV kanalai. Situacija ta pati: kiekybė ar kokybė? Tiesa, bus sočiai egzotikos – tai ir regite iš parinktų kadrų.
Šeštadienis
Jeigu jūs, ponai, kuriuos nuoširdžiai sveikinu su gražia pavasario švente, manot, kad nuodugniai aptarsiu, dar ir išanalizuosiu apie šimtą filmų, kuriuos per savaitę žada mums televizininkai, šiek tiek apsirinkate. Iš esmės dėl šio nevėluotino parašymo atsisakiau net iš visų pusių pabirusių kvietimų į nemokamus, su karštais gėrimais, sumuštiniais vakarėlius (linksmiausiai, net truputėlį groteskiškai skambėjo pavadinimas „lietuvių kinematografininkų vienybės vakaras“). Bet atsiduoti, kaip pirmajai meilei, šimtui vidutinių filmų – irgi per sunku.
Na, ką, Didįjį Šeštadienį savaip gyvina visaip kruvini, kariniai arba nusikaltimų filmai. Tarp jų yra ir visai meistriškų. „Karo aukos“ (TV3, 00.35 val.) – Vietnamo konflikto laikai. Pagal tikrą taikaus kaimo vietnamietės išprievartavimo bei nužudymo faktą juostą sukūrė Brianas DePalma. Paprastai jis tolimas nuo politikos, bet šiame kūrinyje viskas baigiasi teismu, išprovokuotu įvykio sukrėsto liudytojo, kurį vaidina Michaelas J.Foxas. Kai kurių juristų pozicija – „Apie kokius karių nusikaltimus galima kalbėti per karą?“ – irgi turi aiškų politinį prieskonį.
Gabiai pastatytas – nors scenarijus apie azartinius žaidimus, mafijozų sąskaitas kartais ir painus – „britų Tarantino“ Guy Ritchie „Revolveris“ (LNK, 21.00 val.; penktadienį, balandžio 13 d., 21.00 val. dar demonstruojama per TV kanalą „Balticum Auksinis“), per porą metų jau tapęs kultiniu. Kad kartą nuskriaustas tvirto charakterio moteris geriau apeiti iš tolo, įtikina kitas kriminalinis hitas „Tikroji Makoj“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 7.00 val. – čia seansas vieversiams; dar šis nelauktai vėl išpopuliarėjęs filmas demonstruojamas ir per BTV kanalą, antradienį, balandžio 10 d.,18.05 val.), o labiausiai Kim Basinger. „Negeras darbas“ (TV1000, 21.00 val.) yra labiau žinomas kitu pavadinimu – „Namas Turkų gatvėje“, kaip ir vadinosi literatūrinis šaltinis, „juodojo detektyvo“ specialisto Dashiello Hammetto novelė. Kaip ir rašytojo, labai mėgusio paradoksus, kūryboje, „geri darbai“ nelauktai čia virsta „negerais“, mieli senukai užsiiminėja įstatymo netoleruojamais, nors jiems tokiais maloniais dalykais, kas yra kas, išaiškės tik filmo, kurį gyvina europiečiai Stellanas Skarsgardas bei Milla Jovovich, pabaigoje. Režisavo pastaruoju metu dažnokai TV ekranuose pasirodąs Bobas Rafelsonas.
Panašu, kad seniai bematėme ekrane agresyvią nesąmonę, vadinamą „Mumija“ (TV3, 22.05 val; per tą patį kanalą iš ryto, 8.05 val., dar rodoma ir tokio paties pavadinimo multiserialo gabalėlis, taigi, TV3, panašu, visai „užsikonservavo“). Štai jums velykinė dovanėlė, prasidedanti senuoju Egiptu, gyvo žynio įkalinimu sarkofage, ir prasitęsianti 1923 metais, kai nūdieniai archeologai bei avantiūristai ėmė ir išlaisvino tą nemirtingąjį pavojų.
Grynas atrakcionas, po to dar ne kartą atgijęs naujais filmais. Juokinga, kad kvaila, ar kvaila – kad juokinga: spręskime kartu.
Kitokį žanrą – melodramos – siūlo tik padorusis 1 Baltijos kanalas. Tai „Dangaus paukščių“ (23.50 val.) premjera, parašyta ir pastatyta kažkokios negirdėtos damos, o vienišų senukų porą čia suveda jauna chuliganė. Kadaise buvęs viena Tagankos teatro žvaigždžių Valerijus Zolotuchinas („Bumbarašas“ ir kt.) mumijos gal dar neprimena, bet vis dėlto...
Sekmadienis
Ryškiame „Bumbaraše“ greta raudonojo V.Zolotuchino personažo baltagvardiečių mūzą vaidino jauna talentinga aktorė Jekaterina Vasiljeva. 1994 metais ji visus pribloškė, iš teatro bei kino išėjus į vienuolyną. Atrodė: trumpalaikis ekscentriados, kuri visuomet buvo artima aktorei, priepuolis. Bet už lango jau 2007-ieji, o Vasiljeva vis tebetūno už Sofjos vienuolyno mūrų. Tiesa, ji kartkartėmis grįžta į ekraną, bet, kaip teigia pati, tuo įžeisdama gausius realaus talento gerbėjus, „vaidina kaire koja“, nes prireikia pinigų.
Keista istorija, artima ir tai apie mumiją. Keista ir 1 Baltijos kanalo kitos premjeros reklama: šiandien žadama melodrama „Paprasta istorija“ (1 BK, 20.50 val.), kurioje vaidina aktorė-vienuolė, – iš visko sprendžiant, tik naujo TV serialo „Svarbiau negu meilė“ fragmentas. Jei apsirinku, atsiprašau iš anksto: „aš ne burtininkas, aš dar tik mokausi“, -- kaip J.Švarco „Pelenėje“ sakydavo mažasis pažas...
Melodramų šiandien bus gausiau: ir „Raudonoji raidė“ (TV3, 23.45 val.), kurios režisierius Rolandas Joffe, pabandęs pakoreguoti – į hepiendo pusę – daugybę kartų ekranizuotą Nathanielio Gothorne‘o romaną, tik prarado originalo stilistikos rūstumą. Ir melodrama-pasaka „Amelija iš Monmartro“ (LNK, 20.50 val.), beveik įtikinanti, kad Paryžiuje gyvenančios ir gerosios, kaip Audrey Tautou, raganaitės. Ne tokia miela, greičiau į muilo operas linkstanti – juosta „Nepadorus pasiūlymas“ (LNK, 23.10 val.), kur Demi Moore, kaip tyčia, turinti finansinių nesklandumų, gali gauti vieną (tik?!) milijoną dolerių už naktį, praleistą su tada (1993) dar labai gražiu ir labai turtingu Roberto Redfordo ponu.
Rusų rašytojo Vladimiro Nabokovo romano „Lužino gynyba“ (TV1000, 13.00 val. ir kitądien, 7.00 val.) ne kartą demonstruota ekranizacija vis dėlto artimesnė dramai, o Johno Turturro piešiamas genialus šachmatininkas – nekenksmingam maniakui. Pasakojimas apie užsienines genialaus rašytojo Ivano Bunino širdies dramas „Jo žmonos dienoraštis“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.) – irgi ne melodramai, o greičiau stilingai dekadentinei dramai.
Sunku pavadinti tradicine triukų komedija ir Jacqueso Tati bei jo pono Julo, pažintis su kuriais vis dar tebetęsiama, 1967 metų juostą specialiai anglišku pavadinimu „Playtime“ (LTV2, Seni geri filmai, 17.00 val; kartojama antradienį, balandžio 10 d., 17.45 val.). Nors juoko pakanka ir čia, vis dėlto pagrindinė filmo intonacija kupina nerimo: Tati baisu, kad kosmopolitinis architektūros bei paties gyvenimo stilius neištrintų tikrųjų jo mylimojo Paryžiaus bruožų.
Visą įvairiausių žanrų vėduoklę šešiais vienas po kito demonstruojamais filmais šiandien išskleidžia TV1 kanalas, logiškai nusprendęs kino sąskaita kiek pailsėti. Dėl jūsų patogumo – iš eilės.
„Muškietininkų žiedas“ (TV1, 13.20 val.) – tikriausias šeimyninis filmas, kuriame Dumas romano motyvai (ne, greičiau charakteriai) persikraustė į nūdienę Ameriką, o vietoj lengvabūdiškų karalienės pakabučių gelbstima šis tas realesnio – pavyzdžiui, pagrobtas vaikas. Dar 1995-aisiais Clinto Eastwoodo statytus „Medisono grafystės tiltus“ (TV1, 14.50 val.), griežtai šnekant, reiktų vadinti melodrama, bet pastarajai būdingą sentimentalumą čia keičia šiek tiek tauresnis švelnumo pojūtis. Frančeskos (Meryl Streep) ir Roberto (pats Eastwoodas) keturios artumo paros išsidriekia į viso gyvenimo paslaptį, kurią atskleis tik moters vaikai, pildantys jos paskutinę valią, – išbarstyti pelenus nuo tų tiltų, kur jiedu ir susitiko, ir kur dabar jau ilsisi tai, kas liko iš Roberto. Kaip reaguoti kito tėvo vaikams? Šis klausimas ekrane sprendžiamas bene originaliausiai.
„Medisono grafystės tiltus“ Eastwoodas statė, būdamas jau patyręs režisierius, o 1993-ųjų „Žmogus be veido“ (TV1, 17.15 val.) – Melo Gibsono režisūrinis debiutas. Aišku, jis čia ir vaidina – autoavarijoje suniokoto veido (pagrindinis autoriaus heroizmas) buvusio mokytojo vaidmenį. Be to, personažą visiškai veltui kaltina pedofilija, ir čia, matyt, dar vienas jausmingo supermačo Gibsono narsumo bruožas. Man visa tai įspūdžio nedaro, kaip ir eilinis evangelinis TV filmas „Judas“ (TV1, 19.20 val.), sukėlęs teologinių ginčų, bet kukliausiai atrodantis sava estetika.
Geriausius filmus kanalas, natūralu, paliko pabaigai. Komedijų – įvairiausių atspalvių, įvairių stilistinių niuansų – regime dar gana dažnai. Užtat satyra, panašu, išmirštantis žanras, o kaip tik tokia man atrodo „Žaidimas su ugnimi“ (TV1, 21.00 val.). Beno Stillerio Melui gimė sūnelis; tėvas, kažkada įsūnytas svetimų, kaip tik gimimo proga užsidega susirasti tikruosius, biologinius savo tėvelius. Prasideda tąsymaisi po visą šalį, per kuriuos ir šiaip koloritingi personažai po truputį atskleidžia savo tikruosius veidus. Iš „tobulos“ amerikinės šeimos ypač gražiai išsityčiojama, kai, manau, visų žiūrovų džiaugsmui, susitinka kelios suinteresuotos šeimos, kai artimų žmonių santykiai, regis, tuoj sprogs, kaip tikriausios bombos. Tikrai juokinga.
Tam tikro humoro yra ir čia ne kartą rekomenduotoje kriminalinėje Bryano Singerio juostoje „Paprasti įtariamieji“ (TV1, 22.40 val.). Štai vienoje kameroje visiškai atsitiktinai susitinka kažkokia kvailyste kaltinami penki įtariamieji. O gal ir ne visai atsitiktinai? Išleisti iš kameros, susipažinę, jie spėjo išsiaiškinti nedraugaujantys su įstatymu, maža to, visi yra kažkuo neįtikę legendiniam nusikaltėliui Kaizeriui Sozai. Bet kas gi jis, kodėl niekas šio velnio žmogaus pavidalu nėra matęs? Scenarijus pinamas kaip subtilūs nėriniai („Oskaras“ už tą subtilumą), aktoriai dirba aukščiausiu lygiu (Kevinui Spacey – irgi „Oskaras“). Tačiau net ne apdovanojimuose reikalas, o tikrai labai įdomiai pabarstytuose įtarimuose ir fabulos posūkiuose, kai, atrodo, nė nebūtų iš ko improvizuoti – šiaip, „paprasti įtariamieji“. O ar egzistuoja tas Kaizeris, ar jis tik vaizduotės pramanas, mes, kaip ir dera, sužinome tik paskutinę akimirką, kelias iki kurios tikrai neprailgsta.
Matote, kaip bendrame televiziniame šios savaitės kino festivalyje vienas (užtat neveltui Pirmasis) kanalas susikūrė dar autonomišką savąjį. Ir visi filmai, net jeigu anksčiau matyti, čia buvo primiršti lygiai tiek, kiek reikia.
Pirmadienis
Sako, 1997 metais išleistą amerikiečių rašytojo Arthuro Goldeno bestselerį „Geišos išpažintis“ (filmas pagal jį – per LNK, 20.40 val.) labai norėjęs ekranizuoti pats Stevenas Spielbergas. Taip susiklostė, kad režisūra vėliau atiteko Robui Marshallui, buvusiam choreografui, „Čikagos“ statytojui, visad siekiančiam išorinio perfekcionizmo, bet vargu bau pasiekiančiam vidinės gelmės. Todėl pernai trys „Oskarai“ atiteko „Geišos išpažinčiai“ vien už plastinį vaizdą (operatoriui, dailininkui, kostiumų dailininkui), o pats filmas, kad ir bandantis susieti istoriją ir japonų moters likimą, man regis, netapo naujais „Vėjo nublokštais“.
Žinoma, gerai jau vien tai, kad filmas atmeta dar vis girdimą, tačiau primityvų geišos ir vyrų aistrų tenkintojos lyginimą. Čia bandoma akcentuoti aukščiausią tikrųjų geišų artistizmą, senovinių ritualų žinojimą, gebėjimą iš paties gyvenimo būdo padaryti meno kūrinį. Kitas reikalas, kad pagrindiniams geišų vaidmenims paimtos ne japonės (faktas, sukėlęs visų japonų protestą), o Amerikoje geriau pažįstamos kinų aktorės Zhang Ziyi, Gong Li, kurioms to nacionalinio unikalumo teko mokytis filmuojant. Aišku, lietuvių auditorija, kaip ir šių eilučių autorius, iki tokių niuansų dar nėra pribrendę...
Šios dienos egzotiškus motyvus tęsia bene raiškiausias nūdieniame kine nacionalinio asmenybės susidvejinimo atvejis – kinų tautybės, Taivane gimęs Angas Lee, pakaitomis statantis filmus tai tėvynėje, tai JAV. 1995-ųjų „Protas ir jausmai“ (TV3, 22.00 val.) jo sukurti pagal 1811 metais parašytą anglės Jane Austin, kuri specializavosi aukštesniųjų klasių problematikoje, sunkiasvorį romaną – palikimo dramos, „geros partijos“ paieškos... Vargšė Emma Thompson šį kartą ir „Oskarą“ pelnė ne už savo aktorinius privalumus, o už Pelenės triūsą, septynerius kartus perrašant filmo scenarijų, kad jis šį tą sakytų ir nūdieniam žiūrovui. Kam Angui Lee tų blaškymųsi? Kai jis statė visai negrubią komediją „Vestuvių banketas“ (1993), išryškinančią konservatyvių tėvų kinų ir sūnaus gėjaus konfliktą, viskas buvo linksma ir skoninga, kai „Kuprotame kalne“ (2005) nėrė į aplinkos nesuprastą dviejų amerikoniukų kaubojų meilę, nepaisant kai kurių (bet ne tų, lauktųjų) prizų, gūžčiojai pečiais. Matyt, ir pats Lee tai suvokė, nes naujausias jo filmas vadinsis „Se Jie“ (tikiuosi, mūsų poliglotai išsivers), baigiamas kurti Azijoje, o veiksmas su šnipais vyksta Šanchajuje.
Dar daugiau nacionalinių prieskonių susiplaka į „Tykiojo amerikiečio“ (TV1000, 19.20 val.) kino kokteilį. Grahamas Greenas – tipiškas anglų rašytojas, bet savo personažus – skeptišką anglą reporterį (puikus Michaelas Cane‘as), jauną amerikiečių idealistą ir vietnamiečių gražuolę -- jis šįkart ironiškai suveda į 1950 metų Saigoną, kovojantį prieš prancūzų kolonializmą. Šį spalvingą politinį detektyvą tvarko tikras australas, dažnai ir Amerikoje dirbantis režisierius Philipas Noyce‘as, o tikrą australišką jo filmą dar matysime šios savaitės ketvirtadienį. Reikalas tas, kad visai nemanau bet kokį kino kūrėją esantį priregistruotą grandinėmis prie jo gimtinės, jos problematikos, -- štai tik tų kokteilių efektai kartais būna labai keisti ar net juokingi.
„Be cento Beverli Hilse“ (TV3, 15.00 val.) – irgi charakteringiausios prancūzų bulvarinės komedijos, Rene Fauchois pjesės „Budiu, išgelbėtas iš vandenų“ amerikoniškasis perdirbinys. Susierzinimo jis nekelia, nes Paulas Mazursky – gabus režisierius. Bet vis dėlto naująją (1986) juostą geriau žiūrėti, visiškai atsiribojus nuo originalo, – ir todėl, kad Jeano Renoiro 1932 metų juosta buvo šedevras, ir kad „klošaras“ (nepakartojamas Michelis Simonas) – tipiškas prancūzų nacijos produktas, nei socialine, nei psichologine prasme nė iš tolo neprimenąs amerikoniškųjų „trempų“, kadaise puikiai įkūnytų Chaplino, arba rusiškųjų „bomžų“.
„Tikras“ prancūzų filmas šiandien – tik vis labiau nuobodėjančio režisieriaus Andre Technine ne tiek romantiška, kiek buitinė drama „Prabėgantis laikas“ (TV1, 14.55 val.). Romantizmas – vėl ne žmonių santykiuose, o geografijoje: po 30 metų išsiskyrimo Catherine Deneuve ir Gerard‘o Depardieu personažai, lydimi aibės kitų, gal ir ne visuomet būtinų, susitiks ne po Eufelio bokštu, o egzotiškame Maroke, kurį šią savaitę pamatysime ir dar.
Dienos linksmybės. Nemarioji „Kaukė“ (LNK, 16.50 val.; kartojama trečiadienį, balandžio 11 d., 10.55 val.), nors kompiuterinė technika nuo 1994-ųjų gerokai pažengė į priekį, vis dar tebeturi entuziastų. Man tai buvo gan keista jau premjeros metais, nes po ta nelemta kičine kauke praktiškai nematai komiko Jimo Carrey, o linksmintis vien dėl skardinių, plastmasinių ar kompiuterinių permainų labiau gal būdinga vaikams. Kita linksmybė aktualesnė – galime įsitikinti, ar pagyvenusiai Sharon Stone tikrai nebeverta vaidinti seksualių damučių, kaip „Esminiame instinkte“. Šiaip ar taip, nuo įžūlaus Paulo Verhoeveno filmo originalo praslinko... 14 metelių; nors, veikiamas įžeidžiausių damų skaitytojų, ir prisiekiau vadinti tam tikrą moters amžių tik „brandžiu“, šiemetis pašaipus „Auksinės avietės“ prizas aktorei už „Esminį instinktą 2“ (LNK, 23.25 val.) – o taip pat už blogiausią metų filmą, prasčiausią tęsinį ir scenarijų – skamba linksmai ir objektyviai. Kai tokius kuriozus norėjo rinkti laisvos Lietuvos piliečiai, jiems buvo uždrausta, ir tai irgi linksma – rodo, kaip tie „vieningi“ lietuvių kino kūrėjai paniškai bijosi kritikos.
Dienos rimtieji motyvai. Tai amerikinė drama „Informatorius“ (LTV2, 21.50 val.) – pusiau „gamybinė“, pusiau psichologinė, gero režisieriaus Michaelo Manno ir nuostabių aktorių Al Pacino bei Russello Crowe stipriai atkuriama reali byla prieš nusikalstamą tabako kompanijų veiklą. Įtampa didžiulė, nes ant kortos pastatyti dviejų žmonių, kuriems simpatizuoji, likimai. Be šūvių, tačiau su įmantriausiais korupcijos bei demagogijos triukais. Tik tų bejėgių rūkorių labai gaila.
Tas pats LTV2 kanalas gražiai pagerbia neseniai tragiškai žuvusių jaunų lietuvių menininkų atminimą. Mantas Gimžauskas buvo labai populiaraus Igno Miškinio vaidybinio filmo „Lengvai ir saldžiai“ scenarijaus bendraautoris, o apie neregį, garsus fotografuojantį Remigijų Audiejaitį režisierė Dalia Survilaitė buvo sukūrusi dokumentinę juostą „Kurmis“. Abu kūrinėliai – per specialią LTV2 laidą 20.55 val. Prisiminsime, atsidusime...
Antradienis
Kiek mažiau egzotikos, gal tik japonų „Kardų princesė“ (LNK, 23.20 val.), tikinanti, jog šaltais ginklais sėkmingai švaistytis gali ne tik kinė Zhang Zyiy, o dar – kad netolimoje ateityje į Tekančios saulės kraštą vėl sugrįšianti monarchija. Ne, tiesa, dar yra politinis detektyvas „Ištikimas sodininkas“ (LNK, 20.45 val.), kurio kruvinas veiksmas rutuliojasi jau visai madingoje Afrikoje, ir kurio kruviną auką vaidinanti Rachel Weisz, matyt, už tą liūdną herojės likimą gavo net antraplanį „Oskarą“. Bet man panašu, kad brazilų režisierius Fernando Meirelles už šią juostą buvo aiškiai pergirtas; tėvynėje sukurtas ankstesnis jo „Dievo miestas“ – daug stipresnis, ir mes čia vėl grįžtame kone prie kosmopolitinio kino Ango Lee likimo.
Šiaip repertuaras – daugiausia pramoginis. Visai neblogas ir šiandieninis TV1 kanalo maratonas, įtraukiantis pirmą kartą puikiai žiūrimą, o antrąsyk jau kažkokį truputį per saldų „Šokoladą“ (18.50 val.), kriminalinę, neduodančią atsigauti komediją „Kvaili atsitiktinumai“ (17.50 val.), kurioje kažkokių senovinių monetų labai reikia ir gangsteriams, ir policininkams, ir kirpėjui, ir transvestitui, šiek tiek primenančiam šiuo metu kino teatruose siaučiančius „300“ ir persų karaliaus Kserkso povyzą, šeimyninę komediją „Šeimyniniai reikalai“ (13.50 val.), imponuojančią bent jau tuo, kad tėvą ir sūnų kuria tikri tėvas ir sūnus – Kirkas ir Michaelas Douglasai.
Na, o „Smėlio ir rūko namai“ (TV1, 21.00 val.) – jau rimčiau. Pastatytas Amerikoje debiutanto ukrainiečio Vadimo Perelmano, jis suduria kaktomis labai skirtingus ir kažkuo truputį panašius herojus – buvusią narkomanę Ketę (Jennifer Connelly), kurią keldina iš jos skurdokų namų, ir imigrantą iš Irako, buvusį solidų pulkininką Berani (Benas Kingsley), tuos namus perkantį. Antagonistų panašumas tas, kad jie nori atrodyti ne tais, kokie yra iš tikrųjų. Jeigu filmas taip kraugeriškai nesibaigtų, sakyčiau, kad tai žadantis debiutas.
Kukliau šiandien atstovaujami muzikinio kino žanrai. „Pinokis“ (LTV, 9.15 val.) apskritai neskoningas televizinis miuzikliukas, kuriam toli iki garsiosios Carlo Collodi knygos. O „Dainuojantis detektyvas“ (TV1000, 19.10 val.) lyg ir turi kažkokių beprotiškų sumanymų. Beprotiškų tiesiogine to žodžio prasme, nes herojus rašytojas Danas Darkas (Robertas Downey jaunesnysis) guli ligoninėje, fantazuodamas visai paranojišką siužetą, kuriame jis pats pasirodo kažkokios prostitutės žudiku. Mano nelabai mylimas Melas Gibsonas pasirodo psichiatru pavarde Gibonas. Džiaugčiaus, jei filmas nebūtų sukurtas pagal TV serialą, ir tie įvairių serijų geresnių fragmentų sudurstymai labai jau nesijaustų ekrane.
Trečiadienis
Ir vėl regime dailiąją kinietę Zhang Ziyi. Tik, skirtingai nuo subtiliosios, slepiančios nuo visų savo meilę, rafinuotosios japonų geišos Sajuri, šįkart aktorė piešia ne tiek jausmingai paduodančią arbatą ar šokiu išreiškiančią emocijas merginą, kiek savo tautietę, ganėtinai emancipuotą dar Tangų dinastijos laikais, nes mokančią apsiginti, nesibijančią kraujo, verčiančią spėti, kad kinės moterys dar prieš tuos amžius, kuriuos žymėjo pirmininko Mao atėjimas, buvo puikios sąmokslininkės.
Kalba apie Kinijos kino „penktosios kartos“ klasiko Zhango Yimou melodraminį hitą „Skraidantys durklai“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.). Bijomasi sąmokslininkų, pasivadinusių „Skraidančių durklų namais“. Ištikimas imperatoriui jaunas karys Czinis turi įsibrauti į jų štabą, o kaip tam tikra priedanga, jam paleidžiama iš kalėjimo akla (??) revoliucionierė Mei (Zhang Ziyi). Bet jauni ir gražūs, šilkais pasidabinę jaunuoliai – kaip labai nesunku nuspėti -- pamilsta vienas kitą. Jie abu tobulai įsisavino Rytų kovų menus, taigi šnipai, kurie juos seka bambukų giraitėmis, tai pasirodydami, tai vėl nežinia kur pradingdami, jiems nebaisūs. O štai meilės trikampis, pagrindinis melodramos ginklas – šiurpus. Kiek apmaudu, kad visa autorių meistrystė, visos kovos, spalvų metamorfozės, specialieji efektai, politinės užuominos ima ir įstringa į štai tokią plastilino sieną (arba tuštumą).
Kažkodėl esu nelinkęs tikėti aktore Demi Moore – nei kai ji vaidina XVII amžiaus draudžiamą meilę („Raudonoji raidė“), nei kai parsiduoda už milijoną („Nepadorus pasiūlymas“), nei kada vaizduoja skulptorę, atliekančią dar ir pilietines pareigas kaip „Prisiekusioji“ (TV1, 21.00 val.). Už kokias nuodėmes ji mane persekioja velykinę savaitę? Kas iš tikrųjų – šantažas ar jausmas sieja prisiekusiąją su išradingu, patraukliu psichopatu, kurį vaidina Alenas Baldwinas? O gal tai tiesiog autorių noras pakutenti mūsų nervus vaikų žudymo (arba pažadų susidoroti) faktais? Taurios intencijos. Tiesa, Honkongo veiksmo komedijoje „Įniršio namai“ (BalticumTV, 21.00 val.) – ar čia nėra kokios linksmos sąšaukos su prieš metus sukurtais „Skraidančių durklų namais“? – vaikeliai žudynėse jau pranoksta tėvelius, kurie lieka labai maloniai nustebinti.
Žinoma, jeigu prancūzų filmas „Grimasa“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val. ir kitądien per LTV2, 22.10 val.) nebūtų kurtas dar 1974 metais, turbūt spjaučiau į egzotiškų iliustracijų „principą“, bet pabandyk, kad gudrus, rasti kokybišką jo kadrą...
Viename miestelyje nuo vėžio merdi moteris (Monique Melinand). Ji nėra vieniša, turi šeimą, bet, būdama šiek tiek labiau išsilavinusi, pastebi viską, kas aplinkui dedasi: vyro (Hubert‘as Deschamps‘as) ir sūnaus (Philippe‘as Leotard‘as) dirbtinę užuojautą, kuria slapstomi jųdviejų paviršutiniški džiaugsmeliai, anytos Natali (puiki Nathalie Baye) neįveikiamas – net dabar – nuoskaudas. Kiekvienas miršta vienas, tegul prieš išėjimą dar įmanoma pasiklausyti dieviškos Mozarto muzikos. Žmonės jos neatstos.
Kurti dramą, skirtą neefektingai, paprastai mirčiai, galėjo ryžtis tik toks nestandartinis prancūzų režisierius kaip Maurice‘as Pialat (2003-aisiais jau irgi išėjęs), tas pats, kuris šurmuliuojančiai Kanų publikai, šokiruotai jo sukrečiančios religinės juostos „Po Šėtono saule“ (1987), atsiimdamas Auksinę palmės šakelę, parodė nuo scenos nepagarbos, net paniekos gestą. Vis dėlto tai dar buvo tie laikai, kai festivaliuose rungdavosi menas, gili mintis. Yra kritikų, lyginančių su „Grimasa“ truputį anksčiau, 1972-aisiais sukurtus Ingmaro Bergmano analogiškos medžiagos „Šnabždesius ir riksmą“. Bet švedų maestro, nepaisant filmą kaustančio šalčio, bando estetizuoti jo atmosferą, o Pialat palieka mus tarp minimalistinių sprendimų, kuriuos pakelti yra ypač sunku. Kad ir kaip ten būtų, lengvas vakaras jūsų nelaukia.
Ketvirtadienis
Repertuare – net du 2005 metų filmai, gamybiniais bei siužetiniais saitais susieti su Šiaurės Afrikos perlu, Maroko kraštu. Apie vieną, kategoriškai įspėdamas, kad tai nėra senas šedevras su Marlene Dietrich, plačiau rašyta vasario pabaigoje. Jaunatviška meilės istorija labai jau apibendrintu pavadinimu „Marokas“ (BalticumTV, 21.00 val.) atėjo ir vėl.
Kitas, irgi į šedevrus nepretenduojantis filmas, sukurtas prancūzų, vokiečių, marokiečių, romantiką palieka daugiau peizažams, o pats vadinasi, kaip ir tinka tikrai nuotykių juostai: „Zaina, Atlaso kalnų nugalėtoja“ (TV1000, 19.00 val.). Toji pavadinimo apibūdinta herojė – 11-metė laukinukė, neseniai netekusi mamos, ir tyliai mananti, kad jos mirtis – patėvio, galingojo Omaro rankdarbis. Klajoklis Mustafa per Atlaso kalnus, per Marakešą ves grynakraujų arabų arkliukų karavaną, kad su jais dalyvautų prestižinėse lenktynėse. Prie karavano prisiglaudžia ir mergiūkštė. Apie tai, kad Zaina iš tikrųjų – jo duktė, Mustafa ir nenumanė. Įveikdami įvairiausius pavojus, rūstus, mažakalbis klajoklis ir drąsi Zaina pamažu randa bendrą kalbą.
Aziza Nadir labai betarpiškai suvaidino pagrindinę juostos heroję. Apie kai kuriuos suaugusius personažus taip teigti būtų jau gana drąsu.
Pagal lyginamąjį svorį šiandien gausiausia komedijų. Ne taip seniai, pamenu, palankiai atsiliepiau apie anglų autoriaus Peterio Cattaneo „Likimo dovaną“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 7.00 val.), kurios visos linksmybės vyksta kalėjime, kur ir kaliniai, sumanę pabėgimą, ir personalas, sumanęs statyti miuziklą apie admirolą Nelsoną, -- vienodi diletantai. Kas yra Leonidas Gaidajus – pasiklauskit BTV kanalo, pasakys. Įdomu, gal jis Lietuvai turi šio rusų komediografo monopolį, tik šiandien ir vėl – Gaidajus, „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ (BTV, 21.25 val. ir kitądien, 10.45 val.). Tris noveles sieja man neįdomus komjaunuoliukas Šurikas, bet, kai ekrane pasirodo Vicino, Nikulino ir Morgunovo charakterinė trijulė, -- tuoj atgyji.
Šiaip ar taip, gali mėgti Gaidajų, gali riesti nosį, bet tai kur kas tikresnis kinas už Piotro Lungino nepaprastai triukšmingas, kad ir kažkuo nenusakomai nemalonias „Vestuves“ (TV1000 Russkoje kino, 12.00 val.). Net keista, kad po šios juostos ir dar po panšaus lygio „Brangių giminaičių“ Paryžiuje gyvenantis rusas rado jėgų atsitiesti, sukurti keistą, šiemet visus nustebinusį pravoslavišką filmą „Sala“. O gal ten vis dėlto „ištempė“ retas dainininko Piotro Mamonovo talentas, jo savitumas bei vidinė jėga?
Pirmadienį matėme australo Philipo Noyce‘o „Tykųjį amerikietį“, o šiandien žiūrime jo tėvynėje statytą, skambantį kaip tikras atokvėpis dramatišką filmą „Triušių tvora“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.).
Kad Australijos žemyne gausiai dauginasi triušiai, turbūt žinome visi. Bet kad žemynas kažkada (apie 1930-uosius) buvo padalytas sektoriais, neaukštomis vielų tvoromis, neva kliudančiomis pernelyg gausiai populiacijai, ko gero, iš filmo ir sužinojau. Jo herojės mergaitės – irgi kaip tie triušiai kliudo baltiesiems kolonizatoriams. Kadangi iš baltųjų ir aborigenų ryšių gimsta vaikų, kuriuose galbūt nugalės „baltasis kraujas“, maždaug tuo metu ir sumanyta kurti specialius internatus. Juose dar ne baltąsias, bet jau ne čiabuves mergaites galima pramokyti ūkio darbų, parengti jas privilegijuotųjų rango tarnaitėmis.
Skaudaus realistinio filmo siužetas remiasi tikru atveju, kai kelios „maišytos“ mergaitės pateko į tokią mokyklą, ilgai ten neištvėrė, pasileido atgal į tikruosius namus, buvusius už 1,5 tūkstančio mylių. Triušių tvoros nykioje dykumoje joms buvo kaip orientyras.
Penktadienis
Vasilijų Pičiulą, tikiuosi, dar prisimenat, kaip skandalingiausio pertvarkos filmo „Mažoji Vera“ autorių. Neseniai demonstruotas „Aukso veršio“ variantas „Idioto svajonės“ sukėlė keistų emocijų. Manau, dar keistesnių sukels režisieriaus 1999 metų juosta „Deimantinis dangus“ (TV1000 Russkoje kino, 20.10 val.), kuriame nemažai įžūlokos išmonės. Jau pavadinimas – perfrazuoti Čechovo personažų infantiliški šūksniai. Yra ir personažas, vardu Antonas Čechovas – tiesa, jis pamestinukas, ir vaikų namų personalas, prisiminęs, kad kaip tik – Čechovo 100-mečio metai, davė jam tokį vardą ir pavardę. Personažui išaugus, į veiksmą įsijungs ne visai sąžiningai gautas lagaminas su tikrais deimantais.
Vaidina visa talentingų rusų postmodernistų govėda: Nikolajus Fomenka, Igoris Sukačiovas, Ala Sigalova. Mūsų klubo didžiumos pamilta Ana Michalkova šįkart pasirodo kaip aukšto rango senstančio veikėjo (Valentinas Gaftas) meilužė. Pasak Maskvos bohemos legendos, tėtis kategoriškai uždraudė dukrai apsilankyti „Deimantinio dangaus“ premjeroje.
O štai kita, grynai amerikoniška, situacija. Puikaus vadybininko Denio (Denis Quaidas) žavi duktė Aleksė (Scarlett Johansson) bręsta ne dienomis, o valandomis. Kaip tyčia, Deniui paskiriamas naujas bosas – jaunas gražuolis (arba taip apie save manantis) Karteris, ne tik mokantis herojų naujoviškesnių darbo metodų, bet netgi sėkmingai bandantis vilioti jo dukrą. Kartais šis filmas primena „Amerikietiškojo pyrago“ humoro lygį, kartais – šeimyninę TV laidą. Bet juk pasibaigti negali blogai: kitaip nebūtų pavadinimo „Gera kompanija“ (LNK, 20.10 val.).
Šiandien – ir visiškai nauja (premjera įvyko sausio mėnesį) televizinė prancūzų drama „Visų šventųjų dienos svečias“ (LTV, 22.40 val.). Išskyrus tai, kad čia kalbama apie šeimos nesutarimus, norint atimti iš neprašyto svečio, gavusio solidų palikimą, jo grobį, nieko rimtesnio jums apie tai nepasakysiu. Pats galbūt lauksiu, o gal ir nelabai. Priverstinis lakoniškumas mane lydės ir primenant vienintelį Johnny Deppo režisuotą filmą „Drąsuolis“ (TV1, 16.15 val.). Šį kūrinėlį kaip tik esu matęs. Bet kiek galima jums garantuoti, kaip labai mėgstu Deppą, jo 1997 metų proindėniškos temos dramai gebėjusiam pasikviesti patį Marloną Brando, jau visai bebaigiantį karjerą, kiek liūdnai konstatuoti: režisieriaus įgūdžių aktoriui dar stinga.
Štai sumanys švęsti „Drąsuolio“ dešimtmetį, pastatys naują filmą, -- tada ir kalbėsime. Ir neduok Dieve jam pakartoti nieko nesibijančio Roberto de Niro režisūrinį likimą.
