Apie rašytojo misiją valstybės gyvenime ir apie mūsų laikotarpio jam keliamas užduotis savo mintimis su „Respublika“ dalijasi tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas, vienuolikos knygų autorius, vienas šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos nominantų Herkus KUNČIUS (45).
Rimvydas STANKEVIČIUS
- Apie kūrybą neseniai kalbėjomės su poetu Aidu Marčėnu ir jis prasitarė, kad rašytojas nebus laimingas, jei kurs tik literatūrai, jei sieks tik kūrinių kokybės, įvertinimų sau... Jam pačiam kūryba – pokalbis su savimi, su anapusybe, su pačia kalba. O kas kūryba yra jums, ir ar ji padeda būti laimingam?
- Man kūryba pirmiausia yra galimybė išsiaiškinti žmogaus ir žmonijos esmės dalykus. Per istorinius įvykius, jų analizę. Tai man kūryboje, ko gero, svarbiausia. Be to, neleidžia pamiršti ir ankstesnės savo profesijos - ir kaip meno istorikas, ir kaip istorikas rausiuosi archyvuose, renku medžiagą, dirbu su istoriniais dokumentais...
Daugelis dalykų pasaulio istorijoje linkę kartotis, o kūryba, drauge analizuojant jau buvusius įvykius, man padeda nuspėti – kas bus. Užsiimu tam tikra futurologija. Bent jau kad savo dukrą paruoščiau gyvenimui, pasakyčiau dalykus, kurie jos galbūt laukia ateityje. Gal pernelyg pompastiškai nuskambės, bet tiksliausias kūrybos apibrėžimas man būtų – galimybė tirti pasaulį. Betirdamas jį, stengiuosi aplankyti tas žmonijos civilizacijos vietas, kurios yra itin svarbios istorinei mūsų sąmonei, pamėginti išsiaiškinti, kaip gyveno žmogus prieš 2-3 tūkstančius metų, kokią vietą jų sąmonėje užėmė dievai, šventyklos, stebuklai, kaip veikė tai jų emocijas, kaip per juos formavosi mūsų – dabartinių žmonių – pasaulėjauta.
O ar kūryba man padeda būti laimingam?.. Galiu tik pasakyti, kad man ji vis dar tebėra svajonių profesija, dar vis įdomu rašyti, studijuoti žmonijos civilizaciją antropologiškai.
Be to, rašančiam labai svarbu būti išgirstam, todėl kurdamas galvoju ne tiek apie save, kiek apie skaitytoją, siekdamas būti jam aktualus, įdomus ir suprantamas. Deja, tai reiškia, kad daug ką reikia rašyti primityviau ir banaliau, nei norėtųsi, tačiau su amžiumi ir patirtimi prie šio kompromiso įpranti ir nebesinervini. Nors prisipažinsiu, skaudžiai išgyvenau atsisveikinimą su naiviu jaunatvišku tikėjimu, kad visuomenė tobulės, kad skaitančių vis daugės, vystysis jų skaitymo, mąstymo įgūdžiai, kad su skaitytojais ilgainiui taps įmanoma kalbėtis apie pačius subtiliausius dalykus... Dabar jau praradau laimę tuo tikėti.
- Pats nesate iš tų naivių Dievo giedorėlių, kurie turi talentą, bet - jokio supratimo apie juos supantį pasaulį. Tiek kūryboje, tiek gyvenime neretai ironiškai šyptelite vertindamas tai, kas mūsų valstybėje vyksta. Jūsų nuomone, pilietiškumas rašytojui, o ir apskritai menininkui, turėtų būti svarbus?
- Manau, kad ir menininkai turėtų gyventi valstybėje – ne padebesiuose. Tad pilietiškumas, be abejo, svarbus. Visuomenės švietimas – taip pat. Manau, tai viena iš rašytojo pareigų. Ypač šiais visuotinės amnezijos laikais, kai rašytojai, ko gero, yra vienintelė neapmirusi tautos ir valstybės atmintis. Argi nepastebėjote, kad Lietuvoje veikia kaži koks tobulas atminties trynimo mechanizmas – visuomenės atmintis kas kadenciją vis išvaloma ir niekas nieko neatsimena, praeitis tarsi nuskęsta nebūtyje? Tai labai patogu tiems, kurie kas kadenciją mums save nori pristatyti kaip vėl naują, nepažintą, todėl daug vilčių teikiantį ir daug gero šaliai nuveikti ketinantį žmogų.
Menininkas, rašytojas turėtų pats būti ar bent jau stengtis būti šalies veikėjas, asmenybė, dalyvaujanti taip pat ir valstybės kūrime, išsakanti savo požiūrį į tai, kas vyksta, ir nuomonę, kaip vykti turėtų. Idealas man šiuo aspektu – Adomas Mickevičius, numiręs Stambule, kur nusidangino kurti lenkų ir žydų legiono, turėjusio kovoti prieš Rusijos imperiją sąjungininkų būryje. Štai tokia menininko laikysena man atrodo siektina ir sektina. Tiesiog nesinori būti infantiliam ir laukti, kol pasaulį pakeis kiti.
- Teigiate, kad į rašytojo pareigas įeina ir bataliniai reikalai?
- Taip. Reikalui esant. Nė vienas nežinome, kokie istoriniai vingiai mūsų pačių amžiaus laukia, todėl turime ruoštis, mąstyti, kaip patys pasielgsime, jei panašios aplinkybės prispaus. Žvilgtelėkime į taip netolimą XX amžių – juk buvo menininkų, pasukusių ir į komunizmą, ir į nacizmą. Juk ne nuo jų talento priklausė jų apsisprendimas. Todėl man kaip rašytojui itin svarbūs žmogaus egzistenciniai momentai, jo elgsena ekstremalių filosofinių, istorinių lūžių metu.
- Na, šiandienos meno ir kultūros pasaulio žmonių laikysena man neatrodo itin pilietiška – nepanašu, kad jie norėtų tarti svarų žodį šiuo valstybės raidos laikotarpiu.
- Viskam savas laikas. Jų laikysena taip pat turi raidos etapus. Manau, sulauksime ir aktyvesnių jų pilietinių judesių. Kai suvoksime, kad gyvenimas yra labai trumpas ir jeigu norime ką nors padaryti – reikia daryti dabar, tada išnyks noras atidėlioti ir išsisukinėti.
Todėl ir man ne tiek rūpi asmeninis mano santykis su laikotarpiu, kiek pats laikotarpis, jo vertė valstybės gyvenime, pasaulio kontekste. Antai viena mano knyga analizuoja žmogaus būtį smurto ideologijoje, kitoje bandau sukurti homoseksualios visuomenės utopiją, dar kitoje – vertinu sovietmetį. Juk jei mes, rašytojai, neužfiksuosime kūriniuose, tarkime, sovietinės dvasios - ji neišliks, mūsų vaikai jau nebesugebės jos perteikti, papasakoti apie ją savo vaikams. Savo kūryboje kalbu apie kai ką didesnio, fundamentalesnio nei aš pats, nei vienas žmogus, nors ir nerašau apie anapusybę, mirties ir gimimo paslaptis.
Galbūt ateis sotulio ir gerovės metas, kai menininkai galės savo kūrybines galias atiduoti meditacijoms ties gėlės žiedu ar angelų giesmėmis, tačiau šiandien rašytojas, manau, turi kalbėtis su visuomene, antraip nebeliks kam rašyti, antraip tapsime neįgalūs ir kaip visuomenė, ir kaip valstybė.
Kiekvienas laikotarpis diktuoja savas užduotis. Mūsų užduotis - priminti visuomenei, kas buvo, ir padėti suvokti, kas bus. Kad ir emigracija... Bėgdami iš Lietuvos žmonės galvoja apie sotesnį gyvenimą. Bet jie nesuvokia, nemąsto apie tai, kad jie smūgiuoja savo mentalitetui, kad anksčiau ar vėliau savo pačių depresijomis ir neišsipildymo kartėliu, ar per savo vaikų vidinį identiteto praradimą jie skaudžiai sumokės už šį pasirinkimą. Kur gi kitur apie tai galima kalbėti, tai parodyti, jei ne literatūroje, apimančioje platesnius kontekstus nei vieno žmogaus gyvenimas.
Antai, be romano „Lietuvis Vilniuje“, iki metų pabaigos knygynuose turėtų pasirodyti dar ir mano pjesių knyga, kur chronologine seka sudėtos penkios pjesės, pasakojančios apie Lietuvos XX a. virsmą. Viena pjesė – nepriklausomybės laikotarpis, kita – sovietinė okupacija, trečia – brandus socializmas, ir taip iki dabartinio laiko... Skaitydamas jas paeiliui, panorėjęs gali išgyventi visą mūsų valstybės dramą ir po emociniu sluoksniu užčiuopti priežasčių ir pasekmių sąsajų grandinę. Visi gyvenome tuo laiku, o literatūra dar suteikia ir galimybę išmokti tą laiką, kaip pamoką. Vardan turtingesnės ir išmintingesnės ateities.
