Prieš pusmetį su lietuvių kino klasiku Marijonu Giedriu kalbėjome apie dabartinius mūsų kino skaudulius, apie Žalgirio sukakčiai skirto filmo pinigų išgrobstymą. Pakeliui prisiminėme ir senus laikus. Visai neseniai tuos prisiminimus atgaivinome.
Audronė JABLONSKIENĖ
- Kaip šovė mintis – 1953 metais! – pasirinkti tokią profesiją? Anais laikais užsimanyti į kino režisūrą – beveik kaip į kosmonautus.
- Trauką menams bus išugdžiusi Širvintų mokykla, kur direktoriavo Algimanto Čekuolio tėvas dailininkas. Visi kabinetai, visos klasės nukabinėtos istoriniais paveikslais. Populiariausia popamokinė veikla – vaidinimai. Dramos būrelį lankiau ir Pionierių rūmuose Vilniuje. Su Šaru Karveliu, Rolka Butkevičium. Kartu su Agne Gregorauskaite vaidinome „Auksiniame raktelyje“. Ji – Malvina, aš – Buratinas. Buvau įsimylėjęs Ritą Baltušytę, ją po repeticijų lydėdavau namo. Su Jonu Miliušiu vaikų radijuje tiesiai į eterį skaitydavome.
- Po mokyklos – tiesiai į VGIK'ą, pas patį Sergejų Gerasimovą!
- Pas patį. Po „Jaunosios gvardijos“ – jau Stalino premijos laureatas. Mums, studentams, mėgdavo pasakoti apie Tautų tėvą, su kuriuo ne kartą bendravęs asmeniškai. Pasakodavo, koks buvęs atidus pašnekovas, kaip mokėjęs „klausyti rankomis“. Išgirdęs, kad Gerasimovui būtinai reikia dviejų serijų, maloningai leidęs. „Jeigu Gerasimovas taip nori, tegul...“
- Ką radote prieš 50 metų atėjęs į Lietuvos kino studiją?
- Dokumentininkus. Pavlovą, Maculevičių, Liubošicą. Vaidybiniame kine jau jėgas bandė prieš mane kiek ankstėliau baigęs Žalakevičius. Teko kartu su juo padirbėti asistentais prie pirmosios lietuviškos komedijos „Kol ne vėlu“.
- Diplominį apsigynėte pilnametražiu filmu „Svetimi“. Dažniausiai šiandien jis prisimenamas dėl neužmirštamo Broniaus Babkausko vaidmens.
- Retas prigimtinis talentas. Geriausiai apie jį yra pasakęs Žalakevičius: žmogus – vargonai. Tiek tonų, obertonų, atspalvių... Bet buvo pilnas visokių fobijų. „Svetimuose“ vaidindamas buožę Vilkišių, vis baiminosi, kad kartu su rugių pėdu neįgarmėtų į kuliamąją. Bijodavo greitai važiuoti, o kino studijos vairuotojas nepraleisdavo progos pavojingesnėje kelio vietoje paspausti pedalo... Bet užvis labiausiai bijojo savo žmonos.
- O buvo dėl ko?
- Na, dėl tos paplitusios vyrų silpnybės. Nuėjęs su fotografu Varanka į užkandinę glumindavo padavėją visada tuo pačiu užsakymu: 200 gramų dešrytės ir puslitruką. Žinia, po tokio meniu vakare žmonai nebepaskambindavo. O kitą rytą vedasi mane į paštą. „Tu paskambink, paskui duosi ragelį man“. Taip kasryt ir vaikščiodavom su Babkum į paštą...
- Juodžiausiais brežnevizmo laikais sukurta „Vyrų vasara“ ir šiandien atrodo pakankamai teisingas filmas apie rezistenciją, nesudarkytas brutalios ideologijos.
- Scenarijus buvo parašytas kaip detektyvas. Aš nenorėjau tokia tema daryti detektyvo. Tada trise – Rimkevičius, Kanovičius ir aš – nuvažiavome į Druskininkus ir viską perrašėme.
- Ar turėjote po ranka dokumentinės medžiagos, patikimų faktų?
- Šiandien sunku net patikėti, bet iš saugumo archyvų gavau Juozo Lukšo-Daumanto prisiminimus „Partizanai“. Juos išdavęs majoras Baltinas paėmė parašą, kad niekam nerodyčiau. Daug tekstų iš tos knygos įėjo į filmą.
- Ar jums tai buvo pažintis su išplėštu Lietuvos istorijos puslapiu?
- Ne. Namuose tėvas ir per karą klausydavosi Londono, užsienio „balsų“. (Radijo aparatus yra konfiskavę ir vokiečiai, ir rusai.) Žinojau, kas įvyko Katynėje, kas yra okupacija, kas yra žalieji, miškiniai.
- Garsėjote kaip įstrigusių, sužlugdytų filmų gelbėtojas. Jei ilgam susirgo režisierius arba juodai užgėrė... Iš bėdos teko traukti „Suaugusių žmonių žaidimus“, „Herkų Mantą“...
- Nesiginsiu, taip buvo. „Manto“ režisierius sėdėjo Lenkijoje ir gėrė. Visa grupė gauna algą, bet filmas – nė iš vietos...
- Bet filmas – ne namas, kurį perėmęs iš rangovo gali statyti toliau...
- Tikrai taip, kiekvienas režisierius turi savo koncepciją, savo viziją. Iš to, kas buvo nufilmuota, galėjau panaudoti tik Malborko pilį ir vieną kitą kautynių epizodą. Teko net pagrindinių vaidmenų atlikėjus keisti. Nes Kotryną turėjo vaidinti estė, nesuprantanti nei lietuviškai, nei rusiškai. Kaip su ja susikalbėsi? O kai pakviečiau Pleškytę, natūraliai atsirado ir Šurna.
- „Dulkės saulėje“ – irgi istorinis filmas. Pilietinis karas Rusijoje, lietuvių kilmės partinis veikėjas Juozas Vareikis...
- Ne savo noru jo ėmiausi, Lozoraitis liepė. Didelio biudžeto filmas (2 milijonai rublių!) buvo labai naudingas studijai. Iš pradžių galvojom apie Ispanijos pilietinio karo didvyrį lakūną Šmuškevičių. Kaip ir Meresjevas, netekęs abiejų kojų, Stalino represuotas, labai įdomus dramatiškas likimas, bet užkliuvo jo žydiška tautybė. Tada atsirado kontrrevoliucinio maišto slopintojas Vareikis. Dėl to filmo turėjau atsisakyti vaidmens pas Vabalą Džeko Londono ekranizacijoje „Smokas ir Mažylis“. Vietoj manęs suvaidino Girdvainis.
- Vareikis pakišo koją jūsų aktorinei karjerai. Didesnių vaidmenų lyg ir nebūta...
- Tikrai ne. Studijų metais visas kursas vaidinome pas Gerasimovą. Man teko pravaryti prieš kamerą būrį žąsų. O vėliau „Suaugusių žmonių žaidimuose“ gavau nedidelį girtuoklio vaidmenį. Kartu su Jakšiu gėrėm. Ir šiandien prisimenu savo tekstą: „Anksčiau, kai išgerdavau, norėdavau moterų, o kai dabar išgeriu, noriu dar išgerti“. Kanovičius!
- Garsėjote kaip režisierius, niekada nepereikvojęs nė vienos sąmatos.
- Gryna tiesa. Visada sutilpdavau.
- Tarsi anais laikais nebuvo prirašinėtojų...
- Buvo, bet aš žalių skrybėlių nepirkdavau.
- Ką norite pasakyti?
- Čia toks studijinis anekdotas. Bajeris. Atneša prodiuseris režisieriui sąmatą. Tas perskaito ir klausia: iš kur ta žalia skrybėlė? Prodiuseris: aš sau nusipirkau. Režisierius išbraukia. Kitą kartą vėl tas pats. Vėl išbraukia. Trečią kartą skaito – nėra skrybėlės. Nustebęs: o kur žalia skrybėlė?
- Taip nė vieno kartelio tos skrybėlės ir nebuvo?
- Buvo. Kostromoje filmuojant „Dulkes saulėje“. Į laivą atvyksta Tuchačevskis, o laive – jo priėmimui paruoštas prašmatnus stalas. Kepti paršeliai, farširuoti upėtakiai, tortai. Turėjo būti muliažai, nes pagal scenarijų prie to stalo niekas taip ir neprisėda. Bet filmo direktorius užsakė tikrus patiekalus brangiausiame restorane. Visa grupė tą patį vakarą turėjo išskristi į Maskvą – jau ir bilietai kišenėje. Vadinasi, gėrybes – į lagaminą. Bet aš po „žalia skrybėle“ nepasirašiau.
- Režisierius taip pat gali įsigeisti „žalios skrybėlės“.
- Pasitaiko. Naktį režisierius skambina prodiuseriui: ryt ryte paviljone turi būti baltas fortepijonas. Gerai, bus. Ryte, žinoma, jo nėra. Ir negalėjo būti. Bet režisierius tą naktį miegojo ramus. Kas kūrybinėje grupėje brangiau už baltą fortepijoną? Supratimas, pasitikėjimas, palaikymas.
