Šis Anatolijaus Šenderovo baleto pavadinimas visų pirma atėjo į galvą, netikėtai išgirdus apie staigią baleto artistės Vijolės Parutytės mirtį. 2008 m. gruodžio 10 d. Lietuvos baleto bendruomenę pasiekusi liūdna žinia sugrąžino į XX a. aštuntąjį-devintąjį dešimtmečius, kai Lietuvos scenoje žėrėjo ekspresyvus, jaudinantis, spalvingas artistės šokis.
Gimusi 1954 m., baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių, V. Parutytė sukūrė nemaža charakterinių vaidmenį ir buvo tarp tų, kurių dėka Lietuvoje palaipsniui formavosi šiuolaikinės choreografijos kūrimo, atlikimo ir vertinimo tradicijos. Elegijaus Bukaičio pastatytame Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ V. Parutytė sukūrė įtaigų, plastišką Raganos paveikslą – atrodo, tai buvo vienas pirmųjų didesnių artistės vaidmenų.
Gražios išvaizdos, artistiška, lanksti ir plastiška, ji šoko ir klasikiniuose baletuose – kordebalete, smulkesnes partijas, iš kurių iš atminties neišdilo puikus Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“ Kitrės draugių – V. Parutytės ir Rūtos Railaitės – duetas Vytauto Brazdylio redaguotame 1979 m. šio baleto variante. Ryškūs, įtaigūs, liepsnojantys buvo ir V. Parutytės šiame balete sukurti Gatvės šokėjos ir Čigonės vaidmenys – temperamentingos, energingos jos scenos skleidė stilizuotą ir jaudinančią aistrą.
Žiūrovų salė iškart pagyvėdavo, V. Parutytei atliekant charakterinius – visų pirma ispanų – šokius kituose baletuose: Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, „Spragtuke“, Aleksandro Glazunovo „Raimondoje“. Stebino artistės muzikalumas, žodžiais nenusakomas įtaigus dialogas, užsimezgantis su partneriais – dažniausiai Valdemaru Chlebinsku ar Genadijumi Skorobogatovu.
Plastiškumas, vaidybos organiškumas, judesių muzikalumas leido artistei sukurti ryškų Uršulės vaidmenį pagal Viačeslavo Ganelino miuziklą Vytauto Brazdylio sukurtame spektaklyje „Baltaragio malūnas“ – paskutinės spektaklio scenos su nedideliu šviesusėliu rankoje po aptemusią sceną besiblaškančia V. Parutytės Uršule paryškindavo spektaklio autorių apibendrinančius sumanymus.
Baleto žinovų ir mėgėjų, pasiilgusių naujesnės, šiuolaikiškesnės choreografinės kalbos, dėmesį iškart patraukė įtaigus, apibendrintas ir savitai plastiškas Mergaitės paveikslas, kurį šokėja sukūrė 1982 m. A. Šenderovo balete „Mergaitė ir mirtis“, pastatytame estų choreografo Ullo Villima. Kartu su Jurijumi Smoriginu ji sukūrė artistiškumu, šiuolaikinio šokio esmės pajauta visą spektaklį nušviečiantį duetą, simbolišką, dramatišką gyvenimo ir mirties susidūrimo parafrazę.
Vijolė Parutytė ir Jurijus Smoriginas spektaklyje "Mergaitė ir mirtis".
Nuotrauka iš LNOBT archyvo
Be V. Parutytės sunkoka būtų įsivaizduoti ir pirmuosius sparčiai progresuojančius choreografinius Jurijaus Smorigino žingsnius – ji buvo tarp pirmųjų J. Smorigino baleto „Kelias“, kurio premjera įvyko 1981 m., atlikėjų, sukūrė išraiškingą personažą – teigiamosios herojės antipodą, šoko ir kitus J. Smorigino kūrinius – Franciso Poulenco „Requiem“, nepaprastai efektingą ir jaudinantį Dariaus Milhaud „Monologą“, taip pat Hekatę Osvaldo Balakausko balete „Makbetas“, Elžbietą pagal Broniaus Kutavičiaus muziką pastatytose „Paskutinėse pagonių apeigose“.
Paskutinieji V. Parutytės darbai sukurti choreografo Egidijaus Domeikos pastatymuose – tai Lemtis vienaveiksmiame balete „Karmen“, Cezonija „Kaliguloje“.
Nepastebimai sceną palikusi paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, V. Parutytė, kaip ir daugelis mūsų baleto menininkų, scenos ir šokio erdvę buvo priversta iškeisti į kur kas proziškesnę aplinką – ilgą laiką ją buvo galima matyti besisukiojant ankštame Vilniaus Vokiečių gatvėje esančio pašto kambarėlyje. Nors Vijolė Parutytė ir neturėjo tiesioginių mokinių, tačiau jos artistiškumo, išraiškingo, plastiško šokio bruožai buvo kūrybiškai perimti jaunesniųjų jos kolegių – pavyzdžiui, Aušros Gineitytės, o su jos pagalba perduodami ir ateinančioms Lietuvos baleto šokėjų kartoms.
