Audrius Puipa (1960-1997) išėjo 37-erių. Mistiškai pavojingas slenkstis, ties kuriuo klupo Čiurlionis, Puškinas, Baironas, Van Gogas... Paliko didžiulį palikimą - akvarelių, piešinių, litografijų, monotipijų, ofortų... 50-mečiui turėjo pasirodyti monografija, bet panašu, kad jos sulauksime tik rudeniop.
Audronė JABLONSKIENĖ
Audrių prisimenu kaip magnetą, visada aplipusį klausytojais. Jo istorijos, gyvenimiški anekdotai, nepikti pasišaipymai iš savęs ir kitų plito Vilniuje kaip ypatingas puipiškas folkloras. Jei kas nors pradeda: buvau sutikęs Puipą - žinai, bus smagu. Šiandien kalbiname tapytoją Liliją Puipienę, išgyvenusią su juo 12 metų, o našlaujančią jau 14-us...
- Ne tiek jau daug jums buvo atseikėta buvimo kartu...
- Bet tas laikas buvo ypatingas. Jaukus, šviesus, saugus. Buvimas su Audriumi nekeldavo įtampų, priešingai – jas nuimdavo. Sutapo viskas - požiūris į santuoką, šeimą, kūrybą. Man atrodo, tai ir yra svarbiausias motyvas būti kartu.
- Susipažinote studijuodami...
- Audrius jau tada garsėjo kaip juokdarys, pokštininkas, istorijų pasakotojas. Būdavo, reikia tapyti, dirbti, bet jei jis ateina į auditoriją – sudie rimtam darbui. Kartą neiškenčiau: „Audriui reikia gražios ir kvailos žmonos, kad ištvertų jo plepėjimus“. Išsigando: „Prisiplepėjau!“
Po diplominio išsiskyrėme. Aš mokytojavau Marijampolėje, jis – Šešuoliuose. Nebuvo jokių kompiuterių, tad skriedavo laiškai. Jo – ypatingi, su piešiniais, juokingais komentarais. Vėliau tokius pat gaudavau iš kelionių, stažuočių, plenerų. O kai po metų susituokėme, didelis komfortas buvo turėti savo stogą – gyvenome Audriaus senelės Elžbietos namuose Fabijoniškėse. Buvo kur ateiti, pasibūti ir draugams.
- Legendos sklido apie jūsų sraigių balius.
- Tie sraigių baliai – vasaros sezono uždarymui. Paruošti sraiges išmokė prancūzų kultūros atašė Frederikas Žiužo. Audrius padarė specialias medines dėžes toms sraigėms laikyti.
- Žinau, kad turėjo auksines rankas.
- Ir didelį norą ką nors veikti. Paremontuoti namus, pataisyti tvorą, padaryti dukteriai lėlių namelį su baldais – jam buvo taip pat įdomu, kaip ir raižyti litografinį akmenį ar tapyti akvarele. Tik ne visada užbaigdavo, ką pradėjęs. Pusmetris neprikaltos grindjuostės galėjo laukti metus. Kartą mano gimtadieniui pasišovė padaryti graikiškus sandalus. Ir tikrai padarė, bet – vieną... Antrojo reikėjo laukti iki kito gimtadienio. Turiu ir jo dovanotą užrašų knygelę su įspausta monograma viršelyje LM (Lilija Morkūnaitė). Aš jam sakau, kad jau seniai nebesu Morkūnaitė. O jis: bet kaipgi čia būtų – Puipienė. Kaip mano mama.
- Esu iš jo gavusi jūsų parodos katalogą – padarytą savo rankomis, su originalios litografijos įklija. Priėjo ir ištiesė...
- Visada buvo labai dėmesingas mano kūrybai. Po anos parodos „Arkoje“ liko nenupirkti du natiurmortai. Jam jie labai patiko. Šitie darbai, sako, šeimos fondas, neturi teisės jų parduoti. Taip ir laikau iki šiol.
- Prisimenu tuos natiurmortus – su tikru Balmonto lagaminu, sena žibaline lempa, senais ąsočiais ant voratinkliais aptrauktos rūsio lentynos. Nenusakomas senų daiktų žavesys.
- Išties nebuvome jam abejingi. Audriui buvo įdomūs tik seni kaimiški namai su senoviniais baldais ir rakandais, nusistovėjusia gyvenimo sankloda. Seni žmonės, apaugę istorijomis ir anekdotais. Kaip Šešuolių ar Suginčių kaimų gyventojai, Fabijoniškių kaimynai. Mes ir patys neįsileisdavome į namus serijinių daiktų, medžio pjuvenų „sekcijų“. Ieškojom senų baldų, indų. Audrius pats mokėjo viską restauruoti. Kartą iš vienos kino ekspedicijos (dirbo dailininko asistentu brolio Algimanto filme „Bilietas iki Tadž Mahalo“) parsivežė senovinį vištų apdergtą bufetą. Nuvalė, su Sližiu pasitaręs restauravo. Iki šiol turiu. Aš ir pati į Fabijoniškes atsivežiau rimtą kraitį - seną tetos stalą, ąžuolinį, tekintomis kojomis. Taip mėgęs piešti senas kaimo trobas, jų prigriozdintas virtuves, miesto butų vengdavo. Net jei kas prašydavo, sakydavo, negaliu - ten sekcijos, lentynos, visur statūs kampai. Kai pas Repšį dirbtuvėj piešė, prikūrė visokių vištų, katinų...
- Ar domėjosi, ką daro brolis?
- Taip, labai. Kai Algimantas atvažiuodavo, visada nusišalinę ilgai bendraudavo dviese. Dar studentiškais laikais kartu eidavom į „fondines“ peržiūras. Algimanto parūpintus leidimus vikriai nusikopijuodavo ir draugai. Paskutinis mūsų drauge žiūrėtas filmas – Mingelos „Anglas ligonis“. Viename epizode susirado mano ranką. Tarsi pasakė – čia apie mus...
- Jo literatūriniai pomėgiai – ypatingi?
- Galima ir taip pasakyti. Nebuvo knygų rijikas. Tarp mylimiausių – Biolis, Remarkas, Hemingvėjus. Viršūnė – Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Galėjo pasakoti, cituoti, komentuoti – ištisais epizodais.
- Jo paties surašytos istorijos ant popieriaus (piešinių, akvarelių, litografijų) – galėtų konkuruoti su Erlicku.
- Erlicku ypač žavėjosi. Ir Jurgiu Kunčinu. Lankydavo jį Žvėryne, parsinešdavo knygų. Ruošėsi apie Kunčiną paveikslą daryti – jau ir fotosesiją pasidarė, ir eskizų prisipaišė – nespėjo. Netrukus po jo ir Jurgis išėjo.
- Pastaruosius dvejus metus dėstė Dailės akademijoje piešimą.
- Taip, jį Šaltenis pakvietė. Jis sutriko: koks iš manęs „akademikas“... Aš ėmiau raginti, sakau, ir pačiam su jaunimu bus įdomiau, prasiblaškysi. Galų gale, nepatiks – atsisakysi. „Bet aš tų programų nemoku rašyti!“ Aš, sakau, tau parašysiu. Taip ir dariau. Vyrai katedroje juokaudavo: laukiam nusirašyti Puipos programos.
- Žinojo fatališką diagnozę?
- Žinojo. Išmoko džiaugtis dienomis, akimirkomis. Po chemoterapijos dar visus metus produktyviai dirbo, dalyvavo simpoziumuose – Berlyne, Leipcige. Nerimavo dėl manęs, dukters. Vis kartojo, kad brangiausia, ką turi, tai aš ir Marija. Vis guosdavo: „Nesikrimsk taip, man išėjus, viskas tęsis toliau – lieki tu, lieka Marija. Juk mūsų – viskas bendra, taigi viskas lieka su tavimi, o aš – tavyje“. Kartais nusileisdavo ant žemės. „Lile, kaip čia bus... Jei matysi, kad sunku, neprisirišk prie tų namų, vietos. Pati spręsk. Turi gyventi toliau“.
...Prisimenu, kaip sugalvojom stogą pakelti, studiją įsirengti. Kad prie vieno lango – mano stalas, prie kito – jo. Pakėlėm gegnes, uždengėm čerpėm, susidėjom langus. Sėdim ant pjuvenų ir svajojam...
- Turėjot jaustis šalia jo saugi.
- Taip ir jaučiausi. Buvo labai vyriškas. Atsakingas už mane, už vaiką. Labai atviras, viską išsipasakodavo. Todėl kai dabar skaičiau monografijai ruošiamus prisiminimus – kolegų, draugų, studentų – dar kartą pasitvirtino tik tai, ką apie
