Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
"O užsispyrimas ir yra profesionalumo bruožas".

?!! TAI KAZKA NAUJO. UZSISPYRIMAS PARASYTI ROMANA - TAIP. BET CIA JUK KALBAMA APIE UZSISPYRIMA SAVE PARDUOTI UZ MILIJONA. BET JUK RASYTOJAS NERA LITAGENTAS. CIA SKIRTINGOS ASMENYBES - RASYTOJAS GALI BUTI aukSto lygio profesionalas IR BUTI NEPRAKTISKAS. TAIP DAZNIAU IR BUNA. vERSLININKAS IR RASYTOJAS - TAI DU SKIRTINGI TIPAI.
Jei profesionalas yra maksimalų atlygį už savo darbą gaunantis žmogus, tai pas mus jų yra - Malūkas, a.a Ivanauskaitė, kurios, kaip ir Larssono, tiražus "smarkiai paaugino jos pačios mirtis", Šerelytė, kasmet išleidžianti po romaną ir knygų vaikams. Ir tada, pvz., E.Dickinson arba Bulgakovas - profesionalai nėra. Sovietmečiu profesionalai buvo Marcinkevičius ir Mieželaitis. Impresionistai - taip pat nėra profesionalai, dailėje. Nes numirė nepavalgę. Reikėtų apsibrėžti, ir kas yra tarptautinis vartotojas, prieš kurį Lietuva, autoriaus manymu, yra impotentė. Tarsi tai būtų lietuvių literatūros yda, o ne privalumas. Sakyčiau, geriau vienas Bookerio laureatas Lietuvoj nei vienas mūsų rašytojo tomas kiekvienoje Britanijos leavingroom etažerkoj. Atrodo, kad autorių straipsnį parašyti įkvėpė koks verkiantis "profesionalas", kad jis negali Lietuvoj pragyventi iš rašymo. Kaip sako mano bičiulis, patikrinkite, ar jis neturi bent dvieju grandiozinių paskolų ir ar pernai neatostogavo Tailande. O kodėl jis turi pragyventi iš rašymo, jei iš algos Lietuvoje nepragyvena nei mokytojai, nei gydytojai, nei žurnalistai? Net jei rašymas būtų paprasta pramonė, mes nenukonkuruotumėm Rowling, nes banalybė, pramoga taip pat išugdoma tradicijos. Štai dėl to autorius visiškai teisus.
"Reikia būti velniškai užsispyrusiam". Visiškai teisingai. O užsispyrimas ir yra profesionalumo bruožas. Nors nebūtina "velniškai". Užtenka šiaip, standartinio užsispyrimo. Yra gera istorija? Reikia parašyti sinopsį, išversti ir parodyti literatūros agentūroms. Siužetinio bado laikais jis neliks nepastebėtas. Aišku, aš čia viska supaprastinau. Bet įmanoma.
>už gerą istoriją gerai sumokės.<

Lietuvoje - gerai nesumokės. Reikia būti velniškai užsispyrusiam, kad po abejotinos sėkmės Lietuvoje dar investuotum į savo opuso vertimą ir tikėtumeisi sėkmės.
hmm, kažkaip nesiseka šį kartą.

Taigi, fff,

dar vienas šio mano teksto tikslas buvo visiškai banalus (tai jau akcentavo A.B.) - dar kartą priminti, kad už gerą istoriją gerai sumokės. Todėl literatūros profesionalai, konvejeristai, amatininkai ir rašo istorijas. Jie yra tas pats, kas anksčiau buvo pasakoriai - už siužetą gauna maisto, stogą ir kelias monetas. Istorijos profesionalą išmaitina. Aš nekalbu apie milijonus. Beje, mano mėgiamo Stiego Larssono knygų gerus (milijoninius) pardavimus stipriai paaugino jo paties mirtis. Jei ne ši sėkmė - finansiniame kontekste, be abejo - jo detektyvai neviršytų standartinio švedų autorių populiarumo - dvi-trys savaitės čartuose ir viskas. Tai irgi nėra mažai, bet tai padaryti gali kiekvienas profesionalus istorijų pasakotojas. Taip pat ir iš Lietuvos. Bet norint Lietuvos istorijų rašytojui-profesionalui užsidirbti tiek, kad jis jaustusi komfortiškai, būtina galvoti apie vertimus. Nes Lietuvos pramoginės literatūros (o ir rimtosios taip pat) yra maža. Tiek maža, kad sąlyginai padorų egzistavimą gali užtikrinti tik labai darbštiems ir talentingiems vienetams. Kitiems, ne blogesniems, bet, tarkim, ilgiau rašantiems, lieka nebe profesionalo, o pusiau hobisto lemtis. Vietoj to, kad rašytų istoriją, jam tenka rašyti paraiškas fondams, mokytojauti, valdininkauti - daryti viską, kam jis nėra skirtas. Todėl ir reikia kalbėti ir apie siužetus, ir apie pinigus.
turiu galvoje, užtektų jei čia būtų mažiau apie pinigus, o daugiau klausimas, kodėl literatūra lietuvoje neturi siužeto ir yra tokia drungna, būtų kažkaip geriau. šiaip, teisingai parašyta
jooo. kaip parašyti, kad UŽDIRBTUM melejoną. svarbiausias knygos vertės matas - kad tave parduotų į užsienį, ir labai brangiai. va, kultūra. eik tu
A. B.,
tenka patikslinti - taip, aš siūlau užsidirbti iš rašymo rašant universalias istorijas ir, kadangi išmanau žanrą bei jo paklausą, kalbu apie detektyvus. Toks siūlymas - visiškai teisingai - yra paprastas ir banalus. Bet man gerokai svarbiau yra panagrinėti situaciją, kodėl mūsų rašytojai tokių istorijų (ar detektyvų) nekuria ir, atrodo, nekurs ateityje. Kodėl Lietuvoje nėra jokio laisvalaikio kultūros ("laisvalaikyje" akcentuojant pramogą) industrijos? Kodėl nėra (aš specialiai ignoruoju retas išimtis, kurios neorganizuoja tendencijos, bet tik paryškina tuštumą) skaitomų, ne grafomaninių detektyvų, fantastikos, juokingų romanų, fanatasy, komiksų? Nėra komedijinių, siaubo, parodijinių, trilerinių, nuotykinių, detektyvinių filmų nei serialų. Lietuvoje ši pramonė neegzistuoja nei vidinei, nei - ką jau kalbėti - tarptautinei rinkai. To, beje, nėra nei pas latvius, nei pas estus. O štai suomiai turi - nuo Tuvės Janson iki Paasilinos. Ir lenkai turi - nuo genialaus komiksu dailininko Grzegorzo Rosińskio iki Mareko Krajewskio, sukurusio labai stiprų detektyvų ciklą apie prieškario ir karo metų Vroclavą (viskas išversta Britanijoje, į į ilgalaikius čartus nepatenka, bet savaitiniuose buvo). Ir šiaip lenkai detektyvų rašo daug - ir juos verčia, net ir sunkiai paskaitomą Chmielewską. Štai aš ir klausiu - kodėl ir kaip mes išvengėm pramoginės kūrybos kaip žanro? Kas lėmė - istorija, mentalitetas, nekontruoliuojamos aplinkybės - kad mes kuriame tik tokią kultūros produkciją (ir aš nekevestionuoju jos kokybės), kuri priimama ne ilsintis, o dirbant? Ir kodėl, skaitant ar žiūrint mūsų retos pramoginės kultūros produktus, kyla erzelys, nuobodulys ir pasipiktinimas - kodėl TAI iš viso atsirado viešoje erdvėje?
Idomi istorija apie Brodski, jei tiesa. Tos moterys kokios kvailos, gali pagimdyti nors tris vaikus, jei tik tevas rimuoti ar piesti graziai moka. O Brodskis, visa gyvenima deklaraves apie savo vienatve, koks jis tiesiog sukurtas gyventi vienas, pabaigoj pasielge kaip visiskai eilinis midleedgcrisininkas. Nu kaip Kauspedas, vienu zodziu, ar Rinkevicius, ar Bosas, ar daininykas Dambrauskas. Ar Noreika sovietmeciu, nu tiesa, tada dar tai vadinome meilemis.
reikia kartais ir komentarus pasklaityti - ten tiek įdomių dalykų būna
REKLAMA
REKLAMA

Skaitomiausios naujienos




Į viršų