Knygos apie mūsų režisierius tampa tokia reta ir vargu ar malonia išimtimi kasdienėje teatro rutinoje, kad kiekviena jų galėtų prilygti bombos sprogimui. Bet tokia, kokią tik ką išleido „Krantų“ leidykla, jau savo svoriu, tik fiziniu, tiek intelektualiu, – atominei bombai.
500 puslapių skaitymo malonumo – įdomaus, iliustruoto gausiomis nuotraukomis ir citatomis tomo – laukia Jono Vaitkaus teatro gerbėjų ir besidominčiųjų Lietuvos teatru, tuo, kuris jau tapo istorija, ir kuris dar egzistuoja šiandienos repertuare. Teatrologės Daivos Šabasevičienės monografija „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ yra nuostabi dovana tiems, kurie pasiilgę teatro apibendrinimų ir per laiką suformuotų įžvalgų šiandienos skubrių recenzijų ir entuziastingų anonsų fone. Dovana tiems, kurie nostalgiškai norėtų prisiminti legendinį Kauno laikotarpį ir pačių, o dar ne režisieriaus, piligrimystes į Kauno dramą iš įvairių Lietuvos vietų. Pagaliau tiems, kuriems jau pačios nuotraukos, itin gausi ir kruopščiai surinkta iliustracinė medžiaga, gali teikti prisiminimo ar atpažinimo džiaugsmo.
„Abstrahuoto pasaulio suvokimo ir žemiškosios būties kontrapunktas, virstantis malda, išpažintimi – tokį teatrą teigia Jonas Vaitkus“. Toks snaiperio tikslumo Vaitkaus teatro nusakymas turėtų knygą pabaigti, bet Daiva Šabasevičienė juo knygą tik pradeda, leisdama ją pabaigti įvairiausiai „tarsi papildomai“ 100 puslapių medžiagai – kūrėjų, dirbusių su režisieriumi pasisakymams, paties Vaitkaus interviu, jo gyvenimo ir kūrybos faktografijai ir – lyg to dar būtų negana – DVD su dviejų spektaklių videointerpretacijomis (režisieriai Monika Cikanavičiūtė ir Simonas Glinskis).
Kruopščiai analizuojama visa jo kūryba – po spektaklį prisimenamas Kauno laikotarpis (šis daugiau – kitų, mačiusiųjų ir rašiusiųjų citatomis), metai ir pasimetimai Vilniaus teatruose, operos, kino darbai, jo pedagoginė veikla. Iš pirmo žvilgsnio (pirmų atsivertimų, pervertimų, pasvėrimų rankose) šis darbas pritrenkia, ir makabriškai juokaujant (bet Vaitkui nesvetimai), galima būtų pasakyti dar prieš skaitant įdėmiau: jei Vaitkus viename interviu sakėsi vis dar ieškąs savojo duobkasio, tai skulptorių ir antkapinį paminklą jis jau turi. O mes visi – tomą, prilygstantį Kultūros ir meno instituto keleto metų veiklai. Antra vertus, darbo apimtis gali stebinti ir todėl, kad tokios knygos yra visiška retenybė, ir tokių teatrologinių apibendrinimų nusipelnė ne vien tie, kurie jų jau sulaukė.
Tokios knygos gimsta iš būtinybės, iš jų visiškos stokos, iš noro pasidalinti ir padėkoti ne vien plojimais, ir tai – gražus teatrologės reveransas jos mylimam teatrui. Recenzijos šį reveransą dar pavys, ir manau, kad vienas geresnių būdų teatromanams praleisti šventes savaip – atsiduoti šiems „laisvalaikio skaitiniams“ vartant ir tyrinėjant šį meilės teatrui romaną.
Vaidas Jauniškis
