Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) rytoj sostinės Kongresų rūmuose rengia ketvirtąjį ciklo "Diriguoja H.von Karajano tarptautinio konkurso laureatai" koncertą.
Pasaulis mini legendinio XX amžiaus dirigento Herberto von Karajano šimtmetį. Šia proga LVSO pristato žymiausius dirigentus, kurie skirtingu laiku laimėjo tris dešimtmečius rengtą jo konkursą. Rytoj klausytojai susitiks su intriguojančia asmenybe - dirigentu Aleksandru Lazarevu, pelniusiu H.von Karajano konkurso laurus 1973 metais. Per koncertą skambės rusų muzikos šedevrai ir Ivano Rudino fortepijonas.
Europos generaliniu muzikos direktoriumi vadinto H.von Karajano vardas siejamas su prieštaringais dalykais - tobulu garsu ir ginčais dėl praeities (dukart stojo į Nacionalsocialistų partiją), bekompromise nuomone ir puikiu darbo organizavimu, orkestrantų "engimu" ir didžiule klausytojų meile.
LŽ kalbina LVSO meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Gintarą Rinkevičių.
Lyg per egzaminą.
- 1985 metais tapote H.von Karajano dirigentų konkurso nugalėtoju. Jums teko bendrauti su garsiuoju maestro. Gal prisimintumėte susitikimo aplinkybes?
- Per pirmus du konkurso turus mačiau jį tik koncertuojantį, o per finalinį išvydau maestro iš arti: sėdėjo orkestre tarp antrų smuikų ir altų, priešais konkurso finalininkus dirigentus. Kartais jis pertraukdavo muzikavimą ir ko nors paklausdavo dirigento. Pavyzdžiui, kas yra "falšas", kas negerai, kokią pastabą derėtų pasakyti muzikantams? Suprantama, jaunas žmogus negalėjo pasižymėti didele įžvalga, nes patirties stigo visiems. Buvo labai įdomu stebėti jo ir Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro repeticijas - kaip seminarą, paskaitą jauniesiems finalininkams. Maestro diriguojant jautėme didžiulę energiją, jėgą ir įtaigą. Iki šiol negaliu to pamiršti.
- Jautėtės lyg per egzaminą?
- Taip, kaip studentas, nors iš tiesų jis ir buvau tada. Kai H.von Karajanas atsisėdo tarp orkestro muzikantų, baigėsi visi juokai ir pokštavimai, stojo mirtina tyla. Turiu prisipažinti - tam tikrą įtampą jautėme. Ir visi orkestrantai, suprantama, klausėsi ne mūsų pastabų, o to, ką pasakys didysis maestro.
Valia ir demokratija
- Teigiama, kad H.von Karajanas buvo griežtas, net despotiškas. Ką sako jūsų patirtis: ar orkestrui būtina kietesnė ranka, ar jame įmanoma demokratija?
- Mano patirtis sufleruoja, kad reikia pasitikėti savo jėgomis, o orkestro nariai turi pasikliauti dirigentu kaip muzikantu. Esama asmenybių, kurios sugeba pritraukti kitų žmonių dėmesį, yra neprilygstančiųjų iškalba. Dirigentas turi būti ir geras oratorius, ir geras aktorius, ir režisierius. Reikia abipusio pasitikėjimo ir bent minimalios įtaigos kitiems, gebėjimo atkreipti dėmesį, sudominti žmones ir nuolat teigti nauja - žodžiu arba dirigavimu. Yra dirigentų, kurie moka daug ir gražiai kalbėti, tačiau per koncertą negali savo žodžių perteikti judesiais, žvilgsniu. Dirigavimo menas ne visai priklauso nuo darbo per repeticijas, nes svarbiausia - koncertas. Sunku šį dalyką išaiškinti. Kartais nelengva žmonėms įrodyti, kam apskritai reikalingas dirigentas.
Demokratijos modelis atliekant kūrinį visai netinka, nes tai vis dėlto vienos valios primetimas kitiems. Būtina groti taip, kaip to siekia dirigentas. Kitaip simfoninis orkestras nepajėgs atlikti kūrinio. Visur kitur tebūnie demokratija. Tarp dirigento ir muzikantų, žmonių santykių - taip, ji privaloma, kaip ir abipusė pagarba. Tačiau tam tikros taisyklės vis dėlto egzistuoja: jei per repeticiją bus pareikšta šimtas nuomonių, iš jos teliks šnipštas.
Kam reikia dirigento?
- Kaip kilo koncertų ciklo idėja?
- Idėjos autorė - LVSO rinkodaros vadovė Agnė Kubilienė. Už tai esu jai dėkingas. Publika ne visada suvokia, koks svarbus yra gerų dirigentų apsilankymas per sezono koncertus, nors puikiai nusimano apie solistus, ir tai kelia pagarbą. Pasaulinio garso dirigentų nėra daug, o jeigu jie ir ryžtųsi atvažiuoti, reikėtų milžiniškų pinigų. Žinoma, kartais vienas kitas mus aplanko, tačiau tuomet kyla mėnesių mėnesius trunkanti diskusija, ar valstybė gali mokėti didžiules sumas? Vis dėlto gerų dirigentų, tokių kaip A.Lazarevas ar Aleksandras Vedernikovas, viešnagė labai svarbi pačiam orkestrui. Jei atvyksta koks prastesnis dirigentas (kartais taip atsitinka), koncertas palieka blankų įspūdį. Ir kodėl jis toks - klausytojas negali paaiškinti. Tad siūlyčiau publikai pasvarstyti, labiau pasidomėti, kam reikalingas dirigentas. Ne vienas orkestras mėgino išsiversti be jo, tačiau nieko iš to neišėjo ir, tikiuosi, neišeis.
- Ką mums žada du pastarieji ciklo koncertai?
- Bus įdomios muzikos, orkestro muzikantams - sunkaus, įtempto darbo, kuris galų gale suteiks klausytojams daug kūrybinio malonumo. Orkestrui labai svarbu, kad su atlikėjais dirbtų geri, profesionalūs dirigentai. Visa tai galiausiai su kaupu bus perteikta ir publikai.
- H.von Karajanas buvo ginamas, esą "šešėlių jo biografijoje atsirado dėl didžiulės aistros gyventi muzika ir visą laiką turėti galimybę diriguoti". Ką padarytumėte dėl muzikos, dėl galimybės koncertuoti?
- Dirigentai, kaip ir visi žmonės, branginantys savo darbą, turbūt negalėtų gyventi be jo. Tai mūsų gyvenimas, tai H.von Karajano gyvenimas, tai bet kurio dirigento gyvenimas. Kas paragavo šios duonos, kas susiduria su genialiais muzikos kūriniais, tam šis kūrybinis procesas teikia pasitenkinimą ir gyvenimo prasmę. Sunku atsakyti, kas būtų, jeigu būtų. Neįsivaizduoju savo gyvenimo kitokio.
Mindaugas Klusas
