Aktorė ir režisierė Dalia Michelevičiūtė rengiasi kviesti į premjerą – muzikos, šokio ir poezijos spektaklį „Neparašyta vasaros istorija“ pagal Nobelio premijos laureatės Wislawos Szymborskos eiles.
– Kodėl W. Szymborska? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė D. Michelevičiūtės.
– Šis spektaklis yra apie meilę, bet jūsų klausimas grąžino mane į pradžių pradžią. Į mano susitikimų su lenkų poetės W. Szymborskos žodžiu pradžią.
Praėjusiame amžiuje, 1996-aisiais, ji gavo Nobelio premiją. Po dvejų metų, 1998- aisiais, pasirodė jos eilėraščių rinktinė lietuvių kalba. Vieną iš trys šimtai šešiasdešimt penkerių tų metų dienų, – aštunto mėnesio šeštą dieną, – per Kristaus Atsimainymo šventę, užėjau į Simuliakrų Erdvės Begalybę – SEB banko filialą sostinės Gedimino prospekte.
Žiūrėjau į vandens tėkmę, kuri monotoniškai liejasi juodo marmuro siena. Laukdama eilėje atsiverčiau tos rinktinės 51 puslapį ir perskaičiau pirmąsias eilėraščio „Pašnekesys su akmeniu“ eilutes: „Beldžiuos į jo duris./ Tai aš, įleisk mane.“
Tas beldimas nesiliovė, kol įgavo vizualią formą – tuomet sukūriau spektaklį „Stotis N mieste“. Dabar, po dešimties metų, tai virto „Neparašyta vasaros istorija“.
Tada ir dabar ieškojau dermės tarp muzikos, šokio ir poetinio žodžio. Kodėl W. Szymborska? Kodėl ne Radauskas ar Mackus? Nežinau. Aš tai vadinu Jo Didenybe Atsitiktinumu. Gal toks Aukščiausiojo planas – jis išlieka paslaptingas.
– Savo atsakyme užsiminėte apie Aukščiausiojo planą. Tai intriguoja. Ar daug W. Szymborskos eilėse religinės dvasios? Ar ta geležinkelio stotis, kur, kiek supratau, vyksta bent dalis spektaklio veiksmo, gretintina su bažnyčia?
– Nesiimčiau teigti ar vertinti, juolab skaičiuoti, kiek W. Szymborskos poezijoje religinės dvasios. Jos tekstai persmelkti skaudžios autoironijos, egzistencinės pasaulėvokos. Juose plevena „drėgna viltis“, kad žmogaus siela yra nemirtinga.
Pati poetė sako: „Bemaž visa poezija, o mano tai tikrai, jėgų semiasi iš ne itin skaidrių versmių, iš gyvenimo nesėkmių, abejonių, visokių kvailybių, iš chaotiškai sukauptų žinių, kurių neįmanoma sutvarkyti, na, o galop – gerų norų, kuriais, kaip žinoma, ir pragaras grįstas“.
Geros poezijos, kaip W. Szymborskos, prasmių laukas yra erdvus, tai atveria neišsemiamų interpretacijos galimybių. Pamenu, 2000-aisiais, kai teko vaidinti pačiai W. Szymborskai, Czeslawui Miloszui, Gunteriui Grassui, po spektaklio poetė padėkojo ir pasakė: „Nė neįsivaizdavau, kad mano poezijoje tiek šokio!"
Man patinka klaidžioti po jos tekstus, ieškoti būdų jiems skaityti ir pertekti klausytojui.
Veiksmas vyks ne stotyje, o Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri, tikiuosi, meno įvykiui suteiks sakralumo. O repetuojant daug galvojau apie stotį, tą vietą, kur paaštrėja mūsų buvimas TARP.
Ilgą laiką teko važinėti iš taško A į tašką B. Bendrakeleivis, paklaustas su kuo jam asocijuojasi stotis, pasakė: „Stotis – tai laukimo akimirka. Tai skaistyklos įvaizdis, savotiškas skirstymo punktas: niekada nežinai, kur nuves Apvaizda – į pragarą ar rojų. Tai milžiniški nasrai, ryjantys žmonių likimus, todėl pats nieko negali pasirinkti. Telieka kantriai laukti ir melstis, arba skaityti poeziją“.
Jei turėčiau galimybę, jam dabar atsakyčiau nemananti, kad skaistykloje ryjami žmonių likimai, veikiau ten jie nušvinta dieviškoje šviesoje, kai siela, atsisveikinusi su savo vidine naktimi, spurda išsiilgusi Aukščiausiojo. Stotis – laukimo ir budėjimo vieta. Taip ir dabartis yra labai viltingas laikas. Praraja tarp Evangelijos ir W. Szymborskos, sklidina dangaus.
– Nusileiskime ant žemės. Kokio žiūrovo Jūs laukiate? Ar tokio, kuris gali pakilti iki pat Šv.Kotrynos bažnyčios kupolo?
– Kviečiame visus, kurie tą antradienį, spalio 20-tąją, ras valandėlę laisvo laiko, kad peržengtų Šv. Kotrynos bažnyčios slenkstį. Mums brangus kiekvienas žmogus – amžiaus ir interesai nesvarbu. Mėgstantys muziką pasiklausys gyvai atliekamų melodijų, autentiškų dainų, ritmų, šokio megėjai spektaklyje išvys daug grakštaus judesio, tie negausūs žiūrovai, kurie vis dar skaito poeziją, išgirs nuostabios dvidešimtojo amžiaus poetės eilėraščių. Jeigu nors vieno žiūrovo širdis suvirpės nuo šių efemeriškų dalykų, bus nuostabu! Spektaklyje apstu vyro ir moters meilės – tai jausmų kaleidoskopas.
SPEKTAKLIS LIETUVOJE
2009 10 20 19 val.
Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius
TIK FAKTAI
„Neparašytos vasaros istorijos“ idėjos autorė ir režisierė – D. Michelevičiūtė, choreografas, šokėjas – Sergejus Jerpyliovas, muzika, vokalas – Evelina Sašenko, muzika, mušamieji – Andrius Kairys, stilistė – Kristina Mališauskienė.
D.Michelevičiūtė, be kitų apdovanojimų, 1998 metais Lietuvos žiniasklaidos išrinkta metų aktore.
2008-aisiais jai suteiktas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas už geriausią epizodinį moters vaidmenį filme „Nereikalingi žmonės".
