REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau greitai knygynuose bus galima išvysti naujausią žurnalistės Gražinos Sviderskytės ir istorijos mokslų daktaro Arvydo Anušausko knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai “. Beje, šie dvylika istorinių detektyvų visiškai kitaip pasuka daugeliui lyg ir puikiai žinomą Lietuvos istoriją. Ir net skiriasi nuo tokiu pat pavadinimu pavadinto televizijos serialo.



Išaiškino žydų pogromo bylą

Jau greitai knygynuose bus galima išvysti naujausią žurnalistės Gražinos Sviderskytės ir istorijos mokslų daktaro Arvydo Anušausko knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai “. Beje, šie dvylika istorinių detektyvų visiškai kitaip pasuka daugeliui lyg ir puikiai žinomą Lietuvos istoriją. Ir net skiriasi nuo tokiu pat pavadinimu pavadinto televizijos serialo.



Išaiškino žydų pogromo bylą

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

A.Anušauskas pasakojo su G.Sviderskyte susipažinęs tuomet, kai ji kūrė filmą apie lakūną Romualdą Marcinkų „Uragano kapitonas“. Šiai ir vėlesnėms istorijoms reikėjo nemažai informacijos iš ypatingų KGB archyvų. Būtent istorinių paieškų labirintais vaikštant ir susipažino knygos autoriai.

REKLAMA

„Dar iki tol buvau parašęs scenarijus, juos mėginau siūlyti įvairioms televizijoms. Tačiau istorija nėra tas dalykas, kuris skatintų imtis naujo projekto. Kadangi tuo metu susipažinome su Gražina, vieną scenarijų dokumentiniam filmui pasiūliau ir jai. Tuomet tai dar neturėjo to pavadinimo - „XX amžiaus slaptieji archyvai“, vadinosi „100 paskutinių valandų“, - pasakojo daktaras.

Vėliau pasirodė, kad vieno scenarijaus tikrai mažai. Kad reikėtų parašyti dar bent keturis, ir būtent tomis temomis, kurios atskleistos mažiausiai, yra provokuojančios ir gal net nemalonios. Pavyzdžiui, tema apie žydų holokaustą - „Lietūkio“ garažo byla, kuri taip ir liko neištirta. „Pagalvojome, kad gal ją galėtumėme ištirti. Taip atsirado pavadinimas „XX amžiaus slaptieji  archyvai“. Taip 2004 m. gegužę prasidėjo realus darbas kuriant filmą“, - prisiminė A.Anušauskas.

REKLAMA
REKLAMA

Įdomiausia tai, kad pavyko išsiaiškinti kai kuriuos iki tol nežinotus dalykus, tokius kaip „Lietūkio“ garažo žydų pogromo organizatoriaus Richardo Shweicerio likimas. Buvo rasti dokumentai ir nustatyta, kad jis ramiai baigė gyvenimą Vakarų Vokietijoje, dangstomas britų žvalgybos, nes išdavė savo agentus (R.Shweiceris Sovietų Sąjungoje vadovavo žvalgybos mokyklai). „Kai jis organizavo Kauno žydų pogromą, niekas jo veiklos neanalizavo. Tuomet nežinojo, kad toks iš viso egzistuoja. Ir pogromas galbūt buvo aktualesnis mums, patys turėjome išsiaiškinti. Teisininkams to padaryti nepavyko, tad mes jiems padėjome faktiškai užbaigti bylą“, - šnekėjo A.Anušauskas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai, ko nežinojome apie Lietuvos istoriją

G.Sviderskytė kalbėjo, kad kurti televizijos serialą pradėjo todėl, kad tuo metu dar niekas Lietuvos televizijose nebuvo to daręs. Taip pat dėl apmaudaus potyrio, kad naujausia Lietuvos istorija yra pilna ir tamsių, ir šviesių epizodų, tačiau šios žinios nėra populiarinamos. Kartais net atrodo, kad tyčia laikomos atokiau nuo visuomenės sąmonės. „Taigi atmetus televizijos profesionalo ambicijas dar buvo ir asmeninis, tarkime, pilietinis motyvas - norėjau perteikti ir padaryti prieinamas žinias, kurias manau esant naudingas žinoti. Ne privalomas kaip sovietmečiu, bet būtent naudingas. Svarbu, kad serialas išleistas DVD albumais, kuriuos galima laikyti lentynoje ir žiūrėti ne per televiziją, o kada tik panorėjus“, - sakė žurnalistė.

REKLAMA

Darbų pradžioje buvo numatyta sukurti tik keturis filmus, tačiau rezultatas buvo net keturiolika (juose - dvylika istorijų). Todėl nenuostabu, kad ir dirbta kartu buvo net pusketvirtų metų. „Net Gražina sakė, kad tiek metų žmonės kartu negyvena, kiek mes filmus kūrėme“, - nusijuokė A.Anušauskas. Daktaras pasakojo, kad jis istorijas gvildendavo, o G.Sviderskytė apdorodavo, kad visa tai būtų galima perteikti vaizdu, režisuodavo dokumentinius filmus.

Vis dėlto pats vertingiausias dalykas kuriant šiuos filmus, o vėliau ir knygą buvo netikėta istorijų baigtis. Beje, net daugelis iki tol aiškių įvykių, įsigilinus į juos, įgavo netikėtą vagą. „Kad ir istorija apie 1940-uosius, apie Lietuvai paskelbtą ultimatumą. Visiems šis dalykas jau įsiėdęs iki gyvo kaulo. Visi viską žino. Ir štai bekuriant šią knygą Kalifornijoje, Vankuverio archyve, pavyko rasti dokumentą, kuris šiek tiek kitaip leidžia traktuoti ultimatumo priėmimo procesą. Nes pavyko surasti tikrąjį Lietuvos Vyriausybės į Maskvą išsiųstą atsakymą. Atsakymas buvo žinomas visiems, tačiau be vieno sakinio - kad Lietuvos Vyriausybė vis dėlto išreiškė protestą prieš 1939 m. spalio 10 d. sutarties sulaužymą“, - aiškino daktaras.

REKLAMA

Tai ypač reikšminga prisimenant daugeliui girdėtas kalbas, kad lietuviai patys įsileido rusų kariuomenę ir nė nebandė prieštarauti. Kalifornijoje A.Anušauskui pavyko rasti dalį Užsienio reikalų ministerijos archyvo, kuris iš Lietuvos buvo išvežtas 1940 m. birželio 15 d., vadinasi, okupacijos dieną. „Šiuo atveju logiškai buvo užbaigta istorija. Beje, filmuose to dar nėra“, - pabrėžė A.Anušauskas.

„To vienintelio nesu linkusi išskirti“

Knyga nuo filmo skiriasi ir kitais papildytais reikšmingais dokumentais, tyrimo detalėmis. „Nenorėjau ir nenoriu niekam brukti sugromuliuotų paviršinių žinių, tariamos vienintelės tiesos ar, gink Dieve, kokios nors propagandos - lyg greitojo maisto į tuščią skrandį. Man atrodo prasmingiau suintriguoti versijomis, naujais aspektais, visai negirdėtomis aplinkybėmis ar asmenybėmis – atverti istorijos gylį ir leisti suprasti, kad buvę slaptieji archyvai galėtų tapti atviresni. Jie turi būti tyrinėjami toliau“, - dėstė G.Sviderskytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklausta, ar nebuvo kilę minčių rašant knygą prifantazuoti, ypač piešiant asmenybių portretus, G.Sviderskytė nusijuokė. „Be abejo, istorija yra tokia erdvė, kurioje tūnant vaizduotė dirba lyg pašėlusi - dramos elementų joje su kaupu. Su Arvydu, be kita ko, esame kalbėję ir apie scenarijus vaidybiniams filmams. Tačiau šiuo atveju televizijai kūrėme dokumentinius filmus, knygoje pateikėme dvylikos temų tyrimus, todėl fantazuoti sau neleidome. Visa, ką rašėme, grindėme istoriniais šaltiniais. Atkuriamus nagrinėjamus epizodus - knygoje ypatingu šriftu išskirtus dialogus, derybas, tardymus, kurie gali pasirodyti lyg išimti iš kitokio detektyvo - taip pat rašėme pasitelkę protokolus, memuarus ir kitą istorinę medžiagą“, - kalbėjo žurnalistė.

Šnekėdama apie istorines asmenybes G.Sviderskytė sakė, kad bendriausiu požiūriu visi, iškilūs ir patys iškiliausieji, tėra paprasti mirtingieji su savo silpnybėmis, ydomis, patirtomis nuoskaudomis ir pralaimėjimais. Tačiau tie iškilieji neištirpo istorijoje, nes turėjo stiprybės ir nestigo drąsos tą stiprybę reikšti darbais. Jie kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo bebalsių, juolab bestuburių masės. Už tai, pasak G.Sviderskytės, gavo ir „atlygį“ - jų likimai itin dramatiški, dažnai tragiški. „Tokių žmonių buvo nemaža. Dažnas jų vertas išskirtinės pagarbos. Tačiau vienintelio nesu linkusi išskirti“, - šypsojosi žurnalistė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų