Birželio 20 d. Vokietijoje, Mainzo mieste pristatytas Cezario Graužinio spektaklis „Viskas arba nieko“. Tai – didžiausio pasaulyje naujosios dramaturgijos festivalio, teatro bienalės „Neue Stücke aus Europa“ („Naujos pjesės iš Europos“) programos dalis. Šis festivalis skirtas šiuo metu gyvenančių ir kuriančių Europos dramaturgų kūrybai pristatyti; jame šiemet bus parodyti 42 spektakliai septyniose scenose.
Festivalis, kuris prasidėjo birželio 17 dieną ir tęsis iki birželio 27 dienos – tai platforma, nuo kurios savo karjerą pradėjo ne vienas garsus šiuolaikinis Europos dramaturgas. 42 dramaturgai iš visos Europos yra šio festivalio patronai ir padeda rengėjams atsirinkti geriausius bei įdomiausius savo šalies kūrinius pristatydami jiems kasmet tai, kas yra geriausio.
Lietuvą atstovaujantis dramaturgas Marius Ivaškevičius taip pat kiekvienam festivaliui siūlo pastatymus iš Lietuvos, tačiau ilgą laiką dėl įvairių priežasčių festivalyje nedalyvavo lietuviškos trupės. Paskutinis nacionalinę dramaturgiją reprezentavo Rimas Tuminas su spektakliu „Nusišypsok mums, viešpatie“ (aut. Grigorijus Kanovičius) – 1996 m., o pirmajame festivalyje 1992 m. (jis tuomet vadinosi Bonos bienale) Lietuvai atstovavo Eimuntas Nekrošius su spektakliu „Kvadratas“.
Spektaklis „Viskas arba nieko“, kurį prodiusavo teatras „cezario grupė“ ir „Menų spaustuvė“, pristatytas Mainzo mieste „TIC Werkraum“ teatre, kuris talpina 100 žiūrovų. Sausakimšoje salėje susirinkusiame festivalio žiūrovų būryje buvo gausu ne tik vokiečių, bet ir Vokietijoje gyvenančių lietuvių. Po spektaklio vyko diskusija su režisieriumi ir aktoriais; žiūrovai klausinėjo apie pjesės rašymo ypatumus, nepriklausomo teatro „cezario grupė“ kasdienybę, lietuvišką teatrą. Kaip pastebėjo viena žiūrovė, minimalistinė spektaklio scenografija (scenoje tik keturios taburetės) iš pradžių nustebino, tačiau vėliau ji pasijuto įtraukta į scenos vyksmą tarsi spektaklio dalyvė.
Festivalio internetiniame dienoraštyje teatro kritikai Jakobas C. Helleris ir Martinas Thomas Peslas Graužinio veikalą gretina su Samuelio Becketto kūryba, įžvelgia joje daug egzistencializmo bruožų bei meditacijos elementų. Apžvelgdama lietuvių spektaklį ir tą patį vakarą parodytą švedų spektaklį „Mūsų šimtas“, teatro kritikė Mara Braun daro išvadą, kad Europą vieną vakarą susivienijo bent scenoje, nes abiejų spektaklių pagrindinė mintis: mes visi turime vieną gyvenimą, už kurį patys privalome prisiimti atsakomybę.