Ši kūrėja prieš dešimtmetį viešėjo Lietuvoje -- koncertavo "Muzikinio veiksmo festivalyje". Girdėjusieji F. Mirandos koncertus balsui solo teigia: kol ji dainuoja, klausytojai savo vaizduotėje keliauja po Afriką, Indiją, Japoniją; atsiduria prie jūros, šventykloje, miške ar šurmuliuojančiame turguje.
Tokia kelionė visai tikėtina -- juk visi turime pasąmoninę atmintį praeityje girdėtiems garsams bei su jais susijusiems išgyvenimams.
Subtiliai klausantis šie, kažkur giliai tūnoję garsai ir išgyvenimai iškyla.
Radikalus gyvenimo vingis
F. Miranda gimė nedideliame Vakarų Ispanijos mieste Salamankoje, ten įgijo meno istorijos magistro laipsnį.
Ji labiausiai domėjosi šiuolaikiniu menu, išleido dvi knygas apie architektūrą ir urbanizmą. Ko gero, meno tyrėja nė neįsivaizdavo, kad netrukus ji radikaliai pasuks dainininkės keliu, pranokdama pati save.
Netikėta F. Mirandos pažintis su neakademiniu muzikantu Llorencu Barberiu pakeitė kūrėjos gyvenimą.
Devintajame dešimtmetyje abu menininkai įkūrė improvizuojančių muzikantų grupę "Taller de Musica Mundana" ir fonetinės poezijos ansamblį "Flatus Vocis Trio".
Migravo tarp Rytų ir Vakarų
Nors muzikos F. Miranda mokėsi savarankiškai, ji buvo paskirta Madrido universiteto fonotekos direktore ir derino šią veiklą su savo ansamblių koncertais, mušamųjų bei saksofono studijomis, balso lavinimu.
1985--aisiais už knygą "Fonoteka" menininkė pelnė Ispanijos nacionalinę kultūros ir komunikacijų premiją.
F. Mirandą sudomino skirtingų vokalinių technikų, kurios tradiciškai laikomos nesuderinamomis, jungtis.
Kūrėja nuolat migravo tarp Rytų ir Vakarų, tarp tradicijos ir avangardo, privačiai studijuodama "bel canto" dainavimą, pas dainininkę Yumi Nara - japonų dainavimo ypatumus, pas Tran Quang Hai - mongolų harmoninį dainavimą.
Daugiau laiko ispanė praleido Indijoje. 1989-aisiais gavusi Užsienio reikalų ministerijos stipendiją, čia ji mokėsi seniausio Šiaurės Indijos klasikinio giedojimo "dhrupad" iš garsios Dagar muzikantų šeimos narių.
Dagar šeimos 20 kartų muzikantai nuo XVII amžiaus perduoda savo sūnums nekintančiu pavidalu tradicinio giedojimo paslaptis.
Šios studijos padėjo F. Mirandai suvokti subtilią mikrotoniką ir paskatino ją nerti į vis dar nepaprastai gyvas žodinės muzikos tradicijas.
Marga tradicijų pynė
Studijų bei vokalinių eksperimentų dėka menininkė atskleidė neįtikėtinai didelį savo balso potencialą, išplėtojo unikalią asmeninę vokalo techniką.
F. Mirandos kompozicijose susilieja turbūt visi įmanomi dainavimo ir kalbėjimo būdai, Rytų ir Vakarų muzikavimo technikos, kai kurios jų -- daugiabalsės.
Dainininkės muzikoje girdimi berberų, baskų, indų, mongolų, tibetiečių, pigmėjų, iraniečių, tiroliečių, indoneziečių, kinų, japonų, korėjiečių dainavimo atgarsiai ir sakralinio giedojimo (grigališkojo, bizantiškojo, sufijų ir kitokio) tradicijos, džiazinio dainavimo maniera.
Sukūrė unikalią techniką
Savo koncertuose balsui "Las Voces de la Voz" (1991), "Concierto en Canto" (1995), "ArteSonado" (2000) bei naujausiame solo darbe "Cantos Robados" (2005) Fatima naudoja balsą kaip pučiamąjį ir mušamąjį instrumentą.
Dainininkė dosniai pažeria balso "akrobatikos" daugiau nei keturių oktavų diapazonu, skirtingiausiomis išraiškos priemonėmis -- nuo pačių vaiskiausių, tarytum angeliškų balso gijų iki įniršio klyksmų, išsklaidydama ribas tarp dainavimo, poezijos, teatro, improvizacijos ir interpretacijos.
F. Mirandos balso spektakliuose svarbūs yra gesto ir judesio, dramos ir poezijos komponentai.
Dainininkės kūryboje galima įžvelgti ir jos kelionių, charakterio atspindžių, žaismės ir humoro žiežirbų.
Savo menu F. Miranda atskleidžia didžiulę nuotaikų ir išgyvenimų skalę - nuo kontempliatyvumo, intymumo iki ironijos ir netgi beprotybės atšvaitų.
Išsiverčia be žodžių
Šiuo metu F. Miranda gyvena Madride. Ji dažnai dalyvauja tarptautiniuose šiuolaikinės, vokalinės bei eksperimentinės muzikos festivaliuose.
Dainininkės koncertai, atskleidžiantys unikalų jos virtuoziškumą, neišsemiamas autentiško, jokiomis technologijomis nepakoreguoto balso galimybes, suburia įvairaus amžiaus, skirtingų kultūrų ir geografinių regionų auditoriją.
F. Miranda mažai naudoja suprantamų tam tikros kalbos žodžių, tuo pabrėždama savo kūrybos universalumą.
Parengė Kamilė Rupeikaitė
