Realiame gyvenime nebelikus veik jokių tabu, mažai jų ir mene. Kino kūrėjai dažnai taikosi supurtyti žiūrovą iki širdies gelmių. Lietuvos kino dokumentikos tandemas Julija ir Rimantas Gruodžiai šiame kelyje lieka ištikimi klasikinėms vertybėms: pagarbai herojui, gėriui ir grožiui, kurio spinduliai nuskaidrina net sunkiausias jų įamžintas tautiečių gyvenimo akimirkas.
Praėjusią savaitę Vilniaus kino dokumentininkai uostamiesčio Ievos Simonaitytės bibliotekoje pristatė kelias savo juostas, tarp jų - ir naujausią savo filmą "Upė", pelniusį Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą bei Florencijos festivalio "dei Popoli" specialų žiūrovų prizą. Žiūrovai svečius apipylė klausimais - kaip dabar laikosi Saleninkų kaimas, nuo "žemyno" atskirtas Neries ir Šventosios upių? Kaip pavyko nufilmuoti šiandien jau nebeveikiančios senosios Vilniaus viešosios pirties lankytojus Adomo ir Ievos kostiumais?
"Mes nepristatinėjame Lietuvos. Mes gyvename Lietuvoje", - į vienos žiūrovės pasiteiravimą, kaip filmai, subtiliai atskleidžiantys ne tik gyvenimo grožį, bet ir bjaurastį, reprezentuoja šalį, atsakė R. Gruodis.
1994-aisiais įkūrę studiją "Periferija", jiedu su žmona patys plėtoja idėjas bei temas, po to imasi projektų rengimo, ieško jų finansavimo. "Nuo sumanymo iki pabaigos praeina ir treji, ir penkeri metai - nėra taip, kad nuolat "šokinėtum" tik apie vieną filmą. Dabar baigsime juostą, kurią pradėjome prieš penkerius metus, ir jau galvojame, ieškome medžiagos kitai, - pasakojo pokalbininkas. - Didesnėje studijoje dalį šių darbų atliktų kiti žmonės, bet mes sukamės dviese. Nesiskundžiame - šiuo darbu gyvename."
Kada judu susipažinote?
J. Gruodienė: Kai 1984-aisiais atėjau dirbti į Lietuvos kino studiją, Rimas, nors jaunas ir gražus, ten jau buvo senas vilkas, - šypsosi. - Iki tol verčiau bei redagavau vertimus, bet sėdėti susikūprinus prie knygų nusibodo. Studijoje įsidarbinau redaktore. Ateinu į darbą, žiūriu - prie trijų stalų dirba trys vyrai, o man įsikurti nėra kur. Ateina vyriausiasis redaktorius ir sako: "Žiūrėk, čia Gruodis sėdi, jo nemažas stalas, dešinė pusė tebūnie tavo, stalčių užteks." Susodino mus, ir štai jau 26-eri metai esame kartu.
R. Gruodis: Kai susipažinome, dirbau režisieriumi ir redaktoriumi, o apskritai į kino studiją atėjau 1954-aisiais, būdamas aštuonerių. Su kitais vaikais iš dramos būrelių atėjau išbandyti balso - reikėjo įgarsinimui. Mano balsas pasirodė esąs neblogas, o kas dar svarbiau - labai gerai pataikydavau sinchroniškai artikuliuoti žodžius dubliuojant filmą. Įgarsinau daug juostų, o būdamas devintokas jau žinojau, kad dirbsiu tik kine. Vilniaus universitete baigiau žurnalistiką - niekaip neįstojau į kino režisūrą Maskvoje. Bet dokumentinio kino kūrimas, įsitikinau, glaudžiai susijęs su žurnalistiniu darbu.
Kada pradėjote kurti filmus tandemu?
R. Gruodis: Lietuvos kino studija veikė iki 1990-ųjų, tuomet mus, kūrybinius darbuotojus, atleido. Dalis išėjo į televizijas, dalis pakeitė profesijas, išvažiavo svetur ir t. t. Neilgtrukus supratau, kad reikia kažko imtis. 1994-aisiais įregistravau studiją "Periferija". O pirmąjį filmą drauge su Julija sukūrėme kiek anksčiau. Pamenu, apie 1988-uosius, sukiodamiesi kino studijoje, klausėmės šachmatais žaidusių kolegų pokalbio tuomet karšta tema: apie kolūkius, tremtį. Vienas filmo direktorius pratarė: "O mano seneliai niekada nebuvo įstoję į kolūkį." Mes pripuolėme - kas tokie, kur gyvena, gal galime nuvažiuoti?.. 90-mečiai senoliai, abu - neįgalūs, visą gyvenimą nugyveno vienkiemyje, kurį kolūkis aptvėrė vielomis. Nuvažiavę susukome 10 minučių filmą "Ona ir Mykolas". Šitaip pradėjome dirbti kartu.
J. Gruodienė: Tuomet Lietuvos ir kitų Baltijos šalių dokumentinį kiną labai rėmė Danija, kasmet kviesdavo į festivalius. Tad "Oną ir Mykolą" pirmiausia nuvežėme į Bornholmą. Išgirdę žmones plojant ir šaukiant "bravo" pajutome milžinišką impulsą dirbti.
R. Gruodis: Po sėkmės Bornholmo kino festivalyje filmas keliavo į Niujorką, Briuselį... Dažnai pasvarstau, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu nebūtų tokios pradžios. Pasaulyje kasmet sukuriama tūkstančiai dokumentinių filmų. Nusiunti juostą į užsienio festivalį ir gauni registracijos numerį - 2865-as... Visas pasaulis juda ir kruta, jo kontekste esame mažiukai. Tačiau tai nereiškia, kad esame išskirtiniai arba, atvirkščiai, nuskriaustieji. Ten įdomu viskas. Ir tie žmonės, kurie filmuoja, ir tie, kurie rengia festivalius arba organizuoja rėmimą, suvokia tai kaip gyvą procesą. Pasaulyje taip ir turi būti. Sakyčiau, apskritai nesame pripratę prie tokio gyvenimo būdo - domėtis viskuo.
Branginate pelnytus apdovanojimus?
R. Gruodis: Manau, kinas nėra sportas. Kiekvienas žmogus tą patį filmą vertina vis kitaip. Gyvenimas kine man savaime yra dovana, ir didesnės neprašau. Kiekvienas sukurtas filmas - tarsi vaikas. Noriu, kad jis būtų gražus, sveikas, laimingas, daug keliautų, kad jį visi girtų. Tačiau jis gyvena savo gyvenimą.
Atrodo, jūsų kūryboje svarbiausia yra emocinė nuotaika.
R. Gruodis: Taip. Man patinka suteikti žmogui progą pagalvoti. Pavyzdžiui, perskaitęs poezijos posmelį, gali užversti knygą ir pamąstyti. Kine tokios galimybės lyg ir nėra, nes jis vyksta laike, jam būdinga elementų gausa. Man patinka filmai, kuriuose ne viskas pasakoma, ne viskas parodoma. Pasižiūrėjęs tokį, žmogus ilgam susimąsto. Beje, nuolat susiduriame su kino paslaptimi: kartais nė negali numanyti, kokią reikšmę žiūrovo akyse įgis vienas ar kitas filmo elementas.
Jūsų filmams būdingas didelis veikėjų nuoširdumas, draugiškos, kartais net intymios intonacijos. Ar palaikote ryšius su savo herojais?
J. Gruodienė: Palaikome, ir dažniausiai šis ryšys būna nepaprastai stiprus.
R. Gruodis: Dvejus ar trejus metus bendraudamas su žmogumi, tu ir pats juos išgyveni. Mes nežiūrime į tai tik kaip į darbą. Kai šitaip susikabini širdimi, kartais būna labai sunku atsiriboti. Todėl dirbdamas stengiuosi nesuartėti buityje. Būna, kad žmogus tave įsimyli ir ima įsivaizduoti, kad tu jo gyvenime jau amžinas, kad atvažiuosi ir būsi greta nuolat. O tu gi važiuoji tarsi plėšikas... Išplėši gyvenimo gabalėlį, padarai ką norėjai ir pats lieki tarsi numelioruotas.
Ar daug eskizų būsimiems filmams turite?
R. Gruodis: Norom nenorom, net nežinodamas, kam to reikės, kartais krauni visokius užrašus ir vaizdus... Visą gyvenimą rašau dienoraštį: jame gali rasti niekalo, bet yra ir anekdotų, įvairių situacijų. Kai kur nors važiuoju, nepamirštu fotoaparato. Jeigu vykstu ten, kur, galimas daiktas, bus koks įvykis, pasiimu kamerą. Bet apskritai stengiuosi neapsikrauti šiukšlėmis, o blogiausia, kai nufilmavęs tai, ko labai norėjai, pradedi žiūrėti medžiagą ir supranti, kad iš jos nieko nebus.
Ar filmuose leidžiate sau pajuokauti?
J. Gruodienė: Labai švelniai, kad nė iš tolo neužgautume žmogaus orumo.
R. Gruodis: Šių dienų pasaulyje, mene, kine nebėra tabu. Jau sukurta tokių dokumentinių filmų, po kurių nieko nebegali parodyti atviriau. Brolis nufilmavo savo seserį narkomanę: kaip ji vartoja narkotikus, kaip miega su kitu narkomanu, kaip keliasi, vemia, kaitinasi vonioje... Yra dokumentiškai nufilmuota ir žmogaus mirtis, ir gimimas. Mačiau filmą apie senukus: brolis ir sesuo, visiškai prasigėrę, gyvena kaime; sėdėdami prie stalo, jie griūna nuo kėdžių, keikiasi. Filmą sukūrė vieno iš jų anūkas. Kuo daugiau nustebinsi? Jeigu žmogus jaučia potraukį pašiurpinti ir jam aktualu tai padaryti - duok Dieve. Mes einame kitu keliu. Galime pasijuokti iš situacijos, sutirštinti ją. Bet niekad nenorėčiau suversti savo poreikių žmogui, kurį filmuoju.
Dauguma jūsų filmų - apie kaimo žmones?
R. Gruodis: Įvairiai, bet tikriausiai daugiau esame filmavę kaime... Periferijoje. Man visada įdomesnė neatskleista gyvenimo dalis. Daug ką galima būtų filmuoti mieste, kur gyveni, bet labiau traukia pažinti kokį atokų kampelį. Atrodo, puikiai žinai, kas vyksta mieste, bet nuvažiuoji į rajoną ir pradedi tą patį reiškinį matyti kitaip.
Niekada nekūrėme filmų apie svarbius žmones. Jeigu norėčiau sukurti tikrą filmą apie V. Landsbergį ar V. Adamkų, ar jis man papasakotų visą tiesą?.. Neturiu galvoje žeminimo, bet norėčiau sužinoti, kas jo gyvenime buvo blogai, kas gerai, ką jis pats blogai padarė ir ką blogo jam padarė kiti. Diplomatas, politikas to nepapasakotų. Tai galima būtų atskleisti tik vaidybiniame filme. Todėl jeigu kada nors kurtume panašaus pobūdžio filmą, jame visą dokumentinę tiesą išreikštų aktoriai.
Kiekvienas sukurtas filmas - tarsi vaikas. Noriu, kad jis būtų gražus, sveikas, laimingas, daug keliautų, kad jį visi girtų. Tačiau jis gyvena savo gyvenimą.
Valerija LEBEDEVA
