Diplomuotas scenografas Alius Makackas vieną dieną netikėtai atrado save kaip išskirtinių rankinių kūrėją. Pirmieji jo sukurti modeliai ištirpo kaip sniegas pavasarį. Lygiai taip pat netikėtai Alius vieną dieną atsidūrė ir liko Londone, nors skrido į Dubliną... Čia jam atsivėrė neišsemiami sendaikčių turgų, teatrų, galerijų lobynai, galimybė iš arti pažvelgti į garsiausius pasaulio menininkus ir kasdien atrasti vis kažką nauja.
Mažmožių rojus
Kokia Jūsų istorija? Kaip atsidūrėte Londone?
Istorija tikriausiai panaši į daugelio. Vieną dieną tiesiog nusprendžiau išvažiuoti. Ir išvažiavau. Tiesa, turėjau skristi į Dubliną, bet skrydį suplanavau per Londoną, norėjau kelias dienas čia pabūti, susitikti su draugais. Tos kelios dienos taip ir tebesitęsia.
Specialiai rankinėms dedikavote tinklaraštį. Kaip pradėjote jas kurti?
Visiškai atsitiktinai. Pirmą rankinę siuvau sau. Radęs nemažą gabalą dirbtinės odos, pasisiuvau didžiulį krepšį. Sulaukęs susidomėjimo nusprendžiau sukurti daugiau.
Tuo metu Vilniuje esančiame „Daiktų viešbutyje“ vyko kalėdinis turgus. Visas rankines nupirko žaibiškai, supratau, kad jos patinka ne tik man. Ten susipažinau su dizainere Lina Pliuraite, kuriančia išskirtinius drabužius „Le Muse“, šiemet mes pradėjome bendradarbiauti, jos drabužių linijai aš kuriu pavasarinę rankinių kolekciją.
Kur ieškote odos, įdomių audinių ir kitų detalių savosioms rankinėms?
Paieškoti įdomesnių medžiagų tenka nemažai, bet aš jaučiu didžiulį malonumą, tad tai nesuteikia jokio diskomforto, o radybų džiaugsmas atperka viską. Labai mėgstu važiuoti į už Londono vykstančius sendaikčių turgus, ten tikras mažmožių rojus. Gali surasti labai gerų audinių, odos ar kailio ir visa tai neįtikėtinai geros kokybės už neįtikėtinai gerą kainą. Vienas svarbiausių aspektų dabartinėje mano kūryboje yra perdirbimas. Nekalbu apie iš sulčių pakuočių išlankstytas pinigines ar rankines, nors ir tai yra gerai. Man labai svarbu prikelti daiktą kitam gyvenimui, pratęsti jo istoriją. Gal todėl taip įdomu kurti, nes kiekvieną kartą paėmęs medžiagą pamatau ką nors naujo, audiniai nesikartoja ir atgimsta vis kitaip, naujai, netikėtai.
Kur galima įsigyti Jūsų rankinių?
Jų galima įsigyti Vilniuje, „Daiktų viešbutyje“ įsikūrusiame salonėlyje „Le Muse“, jau greitai jų pasirodys ir internetinėje parduotuvėje www.lemuse.eu. Mano rankines nešioja įvairūs žmonės, bet tikriausiai visi jie kažkuo labai panašūs, nes mėgsta mano kūrybą. O aš norėčiau tikėti, kad visi tie žmonės yra ypatingi.
Miestai keičia žmones
Prieš daug metų dizaineris Juozas Statkevičius yra prisipažinęs, kad eidamas Vilniaus gatve su išskirtine rankine jaučia pašaipius praeivių žvilgsnius. Kaip manote, ar dabar situacija pasikeitė? Ar lietuviai jau atlaidesni išsiskirti norintiems žmonėms?
Manau, pasikeitė. Viskas keičiasi, nesikeisti neįmanoma. Kalbant apie atlaidumą, manau, jo yra kur kas daugiau, juk daug žmonių išvyksta ir grįžta, o likti nepakeistam didžiųjų pasaulio miestų yra neįmanoma. Nes eidamas Berlyno ar Londono gatve nespėsi pašiepti visų išsiskiriančių – tam nėra laiko, o vėliau nebelieka ir poreikio.
Londonas yra ideali vieta asmenybėms, kurios nemoka būti pilkos pelytės. O Jūs pats labiau mėgstate išsiskirti ar paskęsti minioje?
Londonas tikrai yra ta vieta, kur kiekvienas gali atrodyti taip kaip nori ir nesukti galvos dėl aplinkinių nuomonės. Kalbant apie mane, viskas priklauso nuo nuotaikos, juk ne visada ji gera ir tikrai ne visada norisi būti pastebėtam.
Jums nesvetimas mados pasaulis. Ar niekada nesvajojote sukurti drabužių kolekcijos? Kurių dizainerių kūryba žavitės?
Apie drabužių kolekcijos kūrimą pagalvoju neretai, bet šiuo metu esu susikoncentravęs į kitus dalykus. Jei ką nors kuriu, turiu tai daryti 100 procentų, visos mintys turi suktis tik apie tai, nesvarbu, kur esi – darbe, gatvėje ar kavinėje. Žaviuosi daugelio dizainerių kūryba, keletas jų – tai Rafas Simonsas (Raf Simons), Markas Džeikobsas (Marc Jacobs), Polas Smitas (Paul Smith), Miučia Prada (Miuccia Prada).
Į darbą – stebėti stebuklo
Didžioji Jūsų svajonė vis dėlto yra teatras. Kurių Lietuvos režisierių spektakliams labiausiai norėtumėte kurti scenografiją?
Tikriausiai neatsakyčiau nė vienam, o labiausiai norėčiau kurti scenografijas Gintarui Varnui ir Oskarui Koršunovui.
Kuo Jus žavi darbas teatre?
Viskuo nuo pradžių pradžios iki galutinio rezultato – stebuklo, vykstančio nedidelėje erdvėje, ir šimtų jį stebinčiųjų. O užkulisiai ir grimo kambariai bei visi ten tūnantys kvapai, pats teatro kvapas – tai nepaprastai vilioja.
Dažnai lankotės Londono teatruose?
Gana dažnai, bet, tiesą pasakius, labai pasiilgau lietuviško teatro. Gal todėl, kad jame dažnai lankiausi nuo pat vaikystės. Ko gero, įdomiausias reginys, matytas čia, Londone, buvo olandų statyta opera „Šuns širdis“ pagal garsųjį Bulgakovo romaną. Viskas labai netikėta: požiūris į kūrinį, jo realizacija, muzika, scenografija. Eidamas į teatrą turi viziją, o jei kūrinys žinomas, ta vizija dar stipresnė. Bet pastatymas man labai patiko, išėjęs jaučiausi pakylėtai, ta energijos dozė neapleido kurį laiką. Apskritai man atrodo, kad teatras turi smarkiai paveikti žmogų – gerai ar blogai, bet žmogus negali likti abejingas. Jei jautiesi abejingas, vadinasi, nebuvo verta.
Svetimųjų miestas
Jūsų tinklaraštyje turbūt neatsitiktinai galima perskaityti frazę: „Hard work makes it perfect.“ Ar lengva menininkui įsitvirtinti, gyventi ir kurti svetimoje šalyje?
Ne, aišku, nelengva. O aš dar tikrai nesijaučiu nei įsitvirtinęs, nei savas, nes niekada nežinai, kas bus rytoj. Gali suplanuoti daugybę dalykų, o bus visiškai atvirkščiai, kitaip nei tu įsivaizdavai. Svetimas čia nesijauti, bet ir savas nebūsi, nors kartais man atrodo, kad Londonas yra svetimųjų miestas, visi kažko susirinko, kažko tikisi, kažko nori...
Kuo Jus žavi ir kuo erzina šis miestas?
Londonas mane žavi labai daug kuo. Visų pirma architektūra, kultūra, nesuskaičiuojamais teatrais ir muziejais. Ir visa tai kiekvienam prieinama, didžioji dalis – nemokama. Tiesą pasakius, vaikščiojau išsižiojęs, negalėjau patikėti, kad visa tai matau realiai. Visus garsiausius pasaulio menininkus, kuriuos regėdavau tik knygose ir mokyklos vadovėliuose, galiu pamatyti iš arti. O miesto architektūra ir renginių gausa – visko neaprėpiamai daug, kiekvienam mažiausiam reiškiniui skiriama nepaprastai daug dėmesio. Jau net nekalbu apie įvairiausias parduotuves, kavines ir restoranus. Turbūt erzina tik sausakimši metro ir dideli atstumai.
Išduokite keletą gražiausių, įdomiausių vietų.
Man labiausiai patinka lankytis „Tate“ galerijoje ir aplink ją esančiose vietose – tai Temzės krantinė, tiltai ir kavinės jos prieigose. Nepaprastai gražūs Čelsio ir Kensingtono rajonai, žavi jų išskirtinė architektūra, išpuoselėti sodai ir siauros žydinčios gatvelės. Vėlgi turbūt viskas priklauso nuo to, ką nori veikti. Tada ir renkiesi, kur važiuosi ar eisi. Vietų, kurias mėgstu, yra daugybė, o kiek jų aš dar neaplankiau... Todėl čia niekada nenuobodžiausi, miestas didžiulis, gali jį tyrinėti, atrasti.
Kaip šiandien atrodo įprasta Jūsų diena?
Diena prasideda didžiuliu puodeliu kavos, neretai ir keliais. Vėliau – kūryba, susitikimai, darbas. Man patinka pabūti namuose. Kai galiu būti vienas, kurti, siūti, neskubant, apgalvojant – labai mėgstu tą laiką.
Ar Jūsų svajonės ir ambicijos susijusios būtent su šiuo miestu?
Niekada negali žinoti. Gal savo ateitį ir matau čia, bet niekada negali būti tikras. Vieną rytą atsikėlęs gali nuspręsti išvykti lygiai taip pat spontaniškai, kaip ir atvykai.
