Meilės sampratos problema žmogų lydi nuo pirmojo jo sąmoningo veiksmo, iki žilos senatvės.
Vieni tiki, kad šis jausmas nepasiduoda jokiems loginiams apibrėžimams, kiti teigia, esą jis - cheminių reakcijų rezultatas, kurį galima sukelti stimuliuojant tam tikras smegenų sritis arba atlikus reikiamų cheminių elementų injekciją...
Tik nedaugelis laikosi nuostatos, kad meilė yra objektyvus mus supančios tikrovės dėsnis, nors apie tai kalbėjo ir kalba didieji žmonijos mąstytojai.
Apskritai kone visi žmonės sutinka, kad pasaulis sukasi aplink meilės ašį. Tačiau ilgainiui, patyrę daugybę signalų, prieštaraujančių tokiai sampratai, prieina prie išvados, kad iš tikro pasaulis paklūsta kitokiems įstatymams, o vaikiški vaizdiniai apie harmoniją, taiką ir laimę - tik viltys ir idealai.
Įstatymai yra įstatymai, ir jų nepaisymas pasmerkia žmogų vis skaudesniems likimo smūgiams bei vis labiau nutolina nuo šildančio, raminančio ir kuriančio meilės jausmo.
Tokia jau žmogaus prigimtis: nuo pat atėjimo į pasaulį, jam reikia aplinkinių globos. Gamta pasirūpino, kad gimdytojas jaustų meilę savo vaikui, nes tik šio fakto dėka jis gali išlikti.
Tačiau laikui bėgant toks santykių modelis griūna, mat ima veikti sąmoningumo elementas. (Kitaip nei gyvūnų pasaulyje, kur gamta įdiegė tik vieną programą, nepriekaištingai veikiančią nuo gimimo iki mirties.) Tėvų meilė, kurios prioritetas - nauda vaikui, ima reikštis priešingai - susilaikymu nuo savo siekio „duoti“, nes brandaus amžiaus žmogaus gyvybingumą lemia savarankiškumas.
Ne dėl savęs
Gamtoje veikia saugos mechanizmas tam atvejui, kai vaiko poreikiai hiperbolizuojasi, o pretenzijos ir reikalavimai tampa perdėti. (Mes dažnai matome tokius atvejus - kai vaikai demonstruoja nesibaigiančius kaprizus, o tėvai juos tenkina neatsižvelgdami į jų nepagrįstumą). Rezultatas tokiais atvejais - dėsninga reakcija: neapykanta.
Kaip išlaikyti protingą balansą tarp dviejų kraštutinumų: perdėto asketizmo ir per didelių auklėtojų reikalavimų - ir resursų augti perdozavimo?
Tai padaryti padeda meilės dėsnio, kuris yra žmonių tarpusavio sąveikos pagrindas, supratimas: mes gyvename ne dėl pačių savęs.
Meilė - atsidavimo rezultatas
Žmogaus potraukis, domėjimasis kuriuo nors objektu kyla iš to, kad tas objektas jam suteikia malonumo. Tai gali būti priešinga lytis, vaikai ar skanus maistas, - kiekvienu atveju tai subjektyvu, sąlygiška ir priklauso nuo individo savybių.
Įgaudamas vis daugiau patirties, žmogus vis aiškiau supranta, kad šis jausmas - meilė - yra abstraktus, kad ji egzistuoja kaip atskirybė, atskirai nuo apvalkalų , įpakavimo ir tų objektų, per kuriuos mes galime patirti malonumą. Tik tuomet atsiranda mūsų santykis ne su „įpakavimu“, bet su faktoriumi - priežastimi, dėl kurios mumyse ir gimė meilės jausmas.
Toks santykis „iš nuotolio“, atsitraukus, leidžia meilės jausmą asocijuoti ne tiek su konkrečiu objektu, kiek su tarpusavio sąveikos sistema. Būtent šioje sistemoje galima aptikti, kad meilės esmė yra ne noras gauti malonumo, o noras duoti. Tai panašu į tėvų ir vaiko sąveikos modelį.
Stebėdami jį, mes taip pat galime aptikti, kad perdėtas ir nevaldomas noras „duoti“ atveda prie priešingo jausmo - neapykantos.
Kitaip tariant, savo santykio reguliavimas, prioritetu laikant naudą partneriui, ir yra meilė. Tai iš esmės skiriasi nuo mums įprastos „meilės“ sampratos. Tai visiškai kas kita: meilės jausmas netapatinamas su savo pačių pastangomis tapti jos objektu.
Atkaklus meilės esmės ieškojimas, ieškojimas būdų, kaip atgaivinti šį nuostabų jausmą kiekvienam iš mūsų prieinamoje sistemoje (tėvai - vaikai, vyras - žmona, individas - visuomenė ir pan.) atveda mus prie šio paprasto atradimo, galinčio nesibaigiančias kančias paversti palaima.
Parengė Vilma Skiotienė
