Laikai, kai moksleivis nuo pirmos iki dvyliktos klasės mokėsi vienoje mokykloje, jau praeityje.
Panevėžio mieste nebėra nė vienos vidurinės mokyklos. O šiemet įteisinta ir naujovė – progimnazijos.
Atvers kelią į gimnaziją
Progimnazijos egzistavo dar prieškariu. Apie jas, kaip apie galimą mokyklų tipą, vėl prakalbta apie 2001 metus. Tų kalbų užteko keleriems metams, tačiau darbų taip ir nebuvo imtasi – iki šių, 2011-ųjų, kai progimnazijos pagaliau buvo įtvirtintos įstatymiškai.
Šiuo metu Panevėžyje veikia dvi progimnazijos – „Vyturio“ ir „Saulėtekio“. Rajone – dar nė vienos, tačiau viena mokykla ketina progimnazija tapti iki Naujųjų.
Tokio tipo mokyklose mokosi vaikai nuo 1 iki 8 klasės, tačiau ne visi tai dar žino.
Pasak Panevėžio miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto Eugenijaus Kuchalskio, abi minėtos miesto mokyklos nuosekliai siekė tapti progimnazijomis.
„Saulėtekio“ ir „Vyturio“ vidurinės keletą pastarųjų metų nuaugo – nebekomplektavo vyresniųjų klasių vildamosis, jog anksčiau ar vėliau tokio tipo mokyklos vis dėlto bus įteisintos.
Progimnazijos nėra kažkuo ypatingos, tačiau jas baigę moksleiviai galės mokytis ketverius metus gimnazijose ir ten įgyti vidurinį išsilavinimą arba keliauti mokslų tęsti į profesines mokyklas.
„Gimnazija – mokykla nebe išskirtiniams ir gabiems vaikams, kaip manyta anksčiau, o turinti ugdyti visus pagal vidurinio ugdymo programą“, – sako Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas.
Vietos užteks visiems
„Miestui jų atsiradimas veikiausiai tik į gera – nebepersipina programos“, – progimnazijų naudą aiškina E. Kuchalskis.
Tiesa, mieste dar lieka dvylika pagrindinių mokyklų, kuriose mokomasi iki dešimtos klasės. Jos perspektyvoje – arba bent dalis jų – turės taip pat tapti progimnazijomis.
Savivaldybės Švietimo skyrius iki lapkričio turi parengti tolimesnį mokyklų tinklo pertvarkos planą.
„Negalime nukirsti: kitų metų rudenį visos pagrindinės mokyklos ims ir taps progimnazijomis. Jei siektume tai padaryti, įvarytume save į kampą“, – teigia E. Kuchalskis ir aiškina kodėl: šiandien miesto gimnazijos nėra pajėgios priimti visų aštuntokų toliau tęsti mokslo. Gimnazijose yra apie tūkstantį devintokų, o rugsėjo 1-ąją miesto mokyklose buvo 1 255 aštuntokai. Tad vienose mokyklose liktų santykinai nedaug moksleivių, o kitose jų skaičius smarkiai išaugtų.
Vis dėlto nemanoma, kad Panevėžiui gimnazijų trūksta. Pasak E. Kuchalskio, kai kurie direktoriai kalba, esą jų net ir per daug. Tačiau perspektyvos rodo, kad ir taip nėra. „Ateities perspektyvoje jų tikrai nebus daug“, – įsitikinęs specialistas, pasak kurio, Panevėžys šiuo metu jau nebėra tokioje gilioje demografinėje duobėje kaip prieš kelerius metus. Tiesa, kol kas dar nėra taip, kad kiek dvyliktokų išleidžiama, tiek sulaukiama pirmokų. Tačiau šis skirtumas gana sparčiai mažėja.
Persiorientavo ir nesigaili
„Vyturio“ progimnazijos direktorė Vitalija Dziuričienė sako, kad mokykla per keletą metų visą turimą bazę, aplinką perorientavo vieno amžiaus tarpsnio vaikų ugdymui.
„Mokytojų kvalifikacija, priemonės, saugi aplinka – viskas priderinta būtent vaikams nuo pirmos iki aštuntos klasės“, – aiškina ji ir džiaugiasi, kad kartu išsisprendė ir tam tikros saugumo problemos. Pasak pedagogės, sudėtingą paauglystės laikotarpį išgyvenantys 9–10 klasių moksleiviai neretai būna ne itin geras pavyzdys jaunesniems vaikams. Praėjusiais mokslo metais progimnazijoje mokėsi tik dvyliktokai, kitų vyresniųjų klasių moksleivių jau nebebuvo. Ir manoma, jog mokyklai tai buvo palankus variantas – tokio amžiaus moksleiviai jau suaugę ir sąmoningi.
„Jiems nebuvo nesmagu bendrauti su mažiais, juos pamokyti“, – prisimena V. Dziuričienė.
Dabar progimnazija jau apsipranta su mintimi, kad vyriausiųjų moksleivių nebeturės, tad pamažu kuria naujas tradicijas – taip pat ir turimų lėšų panaudojimo.
„Mokyklos materialinių išteklių neturi daug. Taigi ugdant moksleivius nuo pirmos iki dvyliktos klasės tenka blaškytis, visiems skirti po truputį. Visiems paviršiumi, o giliai nė vienam“, – aiškina direktorė.
Viena, dėl ko apgailestauja „Vyturio“ progimnazijos vadovė, tai kad tėvai apie šio tipo mokyklas turi dar per mažai informacijos. „Jie įsivaizduoja, kad vaikai kažkur dar gali turėti nuoseklų ugdymą nuo pirmos iki dvyliktos klasės“, – sako V. Dziuričienė. Bet sutinka, kad gimdytojams nėra lengva – tenka pasukti galvą, kurią įstaigą atžalai parinkti, nes atiduoti jos į vieną mokyklą visiems dvylikai metų nebėra galimybės.
Būtinybę keisti mokyklą kas keletą metų, pasak pedagogės, galima vertinti dvejopai. Kai kuriems vaikams adaptacinis periodas kelia rūpesčių. Tačiau jis kartu ir naudingas. „Šiuolaikiniame pasaulyje ta kaita neišvengiama, – konstatuoja V. Dziuričienė. – Kuo dažniau mokysimės prisitaikyti keisdami kolektyvus, tuo geriau adaptuosimės karjerai daryti visam gyvenimui“, – įsitikinusi ji.
Mokyklos keitimas gali praversti ir vaikui, turinčiam nesėkmingą mokymosi praktiką. Pakeitus mokyklą, jam atsiveria daugiau galimybių. „Anksčiau tam tikram laikui įdėdavome vaiką į inkubatorių, o paskui staigiai išmesdavome plaukti į gyvenimą. Pabandymų jis neturėdavo“, – sako ji apie moksleivius, kurie mokydavosi mokyklose nuo pirmos iki dvyliktos klasės.
Laisviau prasilenkia
„Kai prieš ketverius metus pradėjome nukrovinėti vyresniąsias klases, tėvai nerimavo, kur turės eiti jų vaikai. Bet kai gavo visą informaciją, susitaikė, nekilo ažiotažo“, – neslepia palengvėjimo „Saulėtekio“ progimnazijos direktorius Algirdas Gedeikis.
Kiekvieną gruodį „Saulėtekyje“ specialiai organizuojamos konferencijos, kurių metu moksleiviams ir jų tėvams suteikiama visa reikiama informacija apie pasirinkimo galimybes.
Beje, pastebėta, jog didžioji dalis šios mokyklos moksleivių vėliau pasirenka gimnazijas.
Pasak A. Gedeikio, buvę mokiniai nepamiršta aplankyti buvusių progimnazijos mokytojų, pasipasakoti, kaip sekasi, tad jis galįs drąsiai teigti, jog šiemetiniai devintokai džiaugiasi naujomis mokyklomis, stresu nesiskundžia.
Pačiai progimnazijai taip pat geriau: anksčiau čia būdavo mokoma po 1 300 vaikų, o dabar šiek tiek daugiau nei 700. Tai užtikrina glaudesnį ryšį tarp pedagogų ir moksleivių, lengvesnį bendravimą. „Ir koridoriuose prasilenkti patogiau“, – juokauja progimnazijos vadovas A. Gedeikis, irgi pastebintis, jog nebekyla blogo pavyzdžio problemų, kai, pavyzdžiui, už mokyklos tvoros dūmą traukiantį dvyliktoką galėdavo pamatyti pro šalį žingsniuojantis pirmokėlis.
Pasak A. Gedeikio, mokytojams darbo krūviai, žinoma, sumažėjo, tačiau ir ši situacija išsisprendė gana natūraliai. Mat devyni pedagogai jau buvo sulaukę pensinio amžiaus ir, suprasdami, kad darbo mažėja, patys išėjo. Dar keli mokytojai savo iniciatyva ar sulaukę kvietimo išėjo dirbti į gimnazijas ir dabar sėkmingai darbuojasi visu etatu arba derina dėstymą dviejose mokyklose.
Daiva Savickienė
