Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos informuoja, kad gegužės 24–30 d. minima vaikų apsaugos savaitė. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, vaikas yra asmuo iki 18 metų amžiaus, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Tėvai arba vaiko atstovai (globėjai) turi sudaryti tinkamas sąlygas, kad vaikas gyventų ir augtų šeimoje bei juo būtų rūpinamasi. Vadovaujantis šiuo įstatymu nekyla abejonių, kad didžiausią apsaugą vaikui gali suteikti šeima.
Pagrindiniai veiksniai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, rūpinantis vaikų apsauga:
1. Šeima. Šeima – didelis visuomenės, valstybės ir paties vaiko turtas. Atlikti tyrimai patvirtina, kad tarp šeimyninio gyvenimo nesklandumų, sveikatos (fizinės, psichinės) ir socialinių negerovių (nusikalstamumo, savižudybių, narkomanijos ir pan.) esama tiesioginio ryšio. Tėvų pareiga – užtikrinti vaikams saugią vaikystę tiesiogine ir juridine prasme.
Neretai šeimos nepajėgia apsaugoti savo vaikų: jie dingsta be žinios dėl vaikiško patiklumo ar informacijos stokos apie gresiančius pavojus už namų ribų. Dažnai vaikai tiesiog pabėga iš namų, nesulaukę šeimos palaikymo ar šilumos.
Vaikai nesaugūs ir dėl socialinių ar ekonominių sunkumų. Tenka pažymėti, kad saugumo ir emocinės šilumos vaikams nesuteikia ne tik socialinės rizikos šeimos, bet ir atotolio šeimos. Atotolio šeimomis vadinamos tos, kuriose vienas arba abu tėvai palieka vaiką gimtinėje, o patys vyksta uždarbiauti į užsienį. Tai turi neigiamos įtakos vaikų sveikatai, jų gerovei, nes neužtikrinamas saugumas, atsiranda psichosocialinių problemų.
Vaikai, kuriais nesirūpina šeimos, gali tapti prekybos žmonėmis aukomis, įtraukti į nusikalstamą veiklą, prostituciją, pedofiliją, priprasti prie tabako, alkoholio, narkotikų. Dažnai tokių vaikų silpna ir fizinė sveikata. Pasekmės skausmingos ir šeimai, ir visai visuomenei.
2. Bendraamžiai. Bendraamžiai – svarbūs vaiko, o ypač paauglio, gyvenime. Neabejotina, jog jie didele dalimi lemia vaiko elgesį. Dažnai tėvai negali paveikti vaiko bendraamžių pasirinkimo, tačiau domėtis, susipažinti su jo draugais ar jų tėvais būtina. Labai svarbu nesikišant stebėti vaikų draugystę: kaip vaikas jaučiasi, ar nesikeičia jo elgesys, kuo domisi, ką ir kaip kalba. Pastebėta, kad tie vaikai, kurie turi bendraminčių, lanko įdomius būrelius, neturi laisvo laiko draugams iš gatvės.
3. Mokykla. Mokyklos funkcijos – formalusis ir neformalusis mokymas. Ne visuomet šias funkcijas pavyksta suderinti ir įgyvendinti. Dažna kliūtis – mokyklos bendruomenės (pedagogų, mokinių ir tėvų) nebendradarbiavimas. Lietuvoje nuo 2010 m. lapkričio mėn. kai kuriose mokyklose taikomas dr. Thomaso Kordono modelis, kuriuo skatinamas mokyklos bendruomenės bendradarbiavimas. Daugiau nei dešimtmetį įvairiose pasaulio šalyse skatinamas ugdymas, panaudojant tris šio modelio programas: Pozityviąją Tėvystės įgūdžių lavinimo programą, Pedagogų profesinių įgūdžių lavinimo programą ir Jaunimo lyderystės įgūdžių ugdymo programą. Šios programos padeda stiprinti santykius tarp mokyklos ir tėvų, įtraukti tėvus į mokyklos bendruomenės gyvenimą kaip atsakingus ir aktyvius bendruomenės narius, įgalinti tėvus dalyvauti vaiko mokymo(si), ugdymo(si) procese kartu su mokykla, spręsti problemas dėl tvarkos ir konfliktinių situacijų, vykdyti pozityviąją prevenciją, sukurti saugią aplinką vaikams, kuri ateityje padėtų sėkmingai įsitvirtinti gyvenime. Mokyklos, tėvų ir mokinių darnus veikimas kartu padeda išvengti ir tokių problemų, kaip patyčios, smurtas, ankstyvas pasitraukimas iš švietimo sistemos, nepilnamečių nusikaltimai ir kt.
4. Laisvalaikis. Laisvalaikis – laikas, nepriskiriamas privalomai veiklai (mokymuisi, valgymui ir pan.). Laisvalaikio metu vaikas ilsisi pasyviai (žiūri televizorių, internetą, piešia, klausosi muzikos ir kt.) ar aktyviai (žaidžia, šoka, sportuoja ir kt.). Taip vaiko fizinė ir psichinė sveikata apsaugoma nuo pervargimo. Ne visuomet laisvalaikio metu tinkamai formuojami vaiko įgūdžiai, dažnai laisvalaikis bukina ar net kenkia sveikatai. Internetas – viena priemonių, kuri tėvų ir vaikų priskiriama laisvalaikiui, pomėgiams. 2011 m. kovo mėnesio „GfK CR Baltic“ tyrimo duomenimis, šeimos, auginančios mokyklinio amžiaus vaikus, suvokia interneto pavojus, tačiau tik kas penkta šeima taiko apsaugos priemones. Net 70 proc. apklaustųjų tėvų mano, jog būtina kontroliuoti naršymo internete laiką, o trečdalis apklaustųjų nemano, kad tai apsaugotų vaiką nuo tokių problemų, kaip fizinės sveikatos (regos susilpnėjimas, stuburo iškrypimas, nutukimas ir kt.) ir (ar) psichinės sveikatos pablogėjimas (padidėjęs agresyvumas, šeimos susvetimėjimas, verbaliniai komunikacijos sunkumai ir kt.)
Dauguma tėvų rūpinasi savo vaikų laisvalaikiu, tačiau dalis tėvų nemano, jog jų pareiga yra užtikrinti, kad vaiko laisvalaikis būtų turiningas.
Pagrindinės taisyklės, kurių tėvai turėtų laikytis, siekdami apsaugoti savo vaiką:
1. Siekti, kad vaikas gyventų stabilioje ir saugioje šeimoje, kurioje šeimos nariai būtų įsipareigoję vienas kitam emociškai ir teisiškai. Tais atvejais, kai šeima priskiriama socialinės rizikos ar atotolio šeimos kategorijai, būtina ne tik artimų giminaičių, bet ir mokyklos pagalba: mokyklos lankomumo kontrolė, papildomo ugdymo būreliai, esant reikalui, psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos.
2. Nekritikuoti vaiko bendraamžių, darančių jam blogą įtaką, o aiškinti vaikui, kodėl jo elgesys, galintis atsirasti dėl draugų įtakos, yra blogas. Mokyti vaiką „atsparumo“, gebėjimo pasakyti draugams „Ne“, jeigu tai būtina.
3. Sukurti vaikui tokią aplinką, kuri teigiamai veiktų vaiko elgesį (pvz., tinkamų būrelių parinkimas pagal vaiko sveikatą, gebėjimus ir jo būdą).
4. Nuoširdžiai bendrauti su vaiku, kartu leisti laisvalaikį (pvz., spektakliai, sportas ir pan.), atvirai kalbėtis apie jam kylančias bėdas.
5. Kritiniais momentais, kai šeima viena nepajėgi susitvarkyti su esama sunkia padėtimi ir patiria didelių psichologinių sunkumų (pvz., artimo šeimos nario mirtis, sunki psichinė ar somatinė liga ir pan.), skatinti vaikui pagalbą iš šalies. Mokykla turi dirbti švietėjišką darbą, pasitelkdama pagalbos formas: tiesiogines (psichologų, socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų konsultacijos) ir netiesiogines (pvz., „Vaikų linijos“ specialistų, kurie teikia emocinę pagalbą anonimiškai tiek nemokamu telefonu, tiek internetu).
