Kaip vyksta pamokos nuotoliniu būdu?
Pamokos vyksta įvairiai. Kaip ir tradicinėje mokykloje yra mokinių sąrašas, yra klasė. Kaip ir ne visi tradicinėje mokykloje ateina į pamoką, taip ir pas mus ne visi tos pamokos metu prisijungia. Mokiniai į pamokas neatvyksta dėl įvairių objektyvių priežasčių – ar laiko juostos nesutampa, ar sportininkams būna varžybos. Tokiu atveju mes juos atleidžiame nuo tiesioginių pamokų, bet jie praleistą pamoką gali išmokti sau patogiu metu, nes yra vaizdo įrašas. Į mokinių nedalyvavimą pamokose žiūrime lanksčiai, bet stengiamės, kad dauguma dalyvautų pamokos metu prie kompiuterio.
Mokytoją mokiniai mato, o mokytojas gali matyti mokinį?
Ne, vizualiai matyti mokinio jis kaip ir negali, bet mokytojas mato ar mokinys yra prisijungęs prie programos. Bet, kaip jau minėjau, jeigu mokinys tuo metu dalyvauti pamokoje negali, o didelė dalis pamokos metu prie kompiuterio būti negali, tai jis dirba prie kompiuterio vakare. Jis atsiunčia atliktas užduotis ir mes matome jo aktyvumą, jo kompetencijas, jo galimybes, gabumus ir pasiekimus. Kontroliniai darbai būna. Po to skype'u dar patikriname ar mokinys užduotis atliko pats. Pokalbis viską parodo.
Kokių mokinių turite daugiausiai?
Mokinių turime labai įvairių, tačiau daugiausia tai yra emigrantai arba emigrantų vaikai. Tie žmonės, kurie išvažiavo uždarbiauti ir nori pasirūpinti savo išsilavinimu. Yra pas mus ir sportininkų, bet jų nėra labai daug. Yra daug neįgaliųjų, yra merginų, kurios anksti susilaukia vaikų ir joms nuotoliniu būdu yra patogu tęsti mokslą. Yra ir žmonių, kurie gyvena nuošaliose vietose ir jiems labai nepatogu reguliariai lankyti mokyklą. Dar žmonės nuotoliniu būdu mokosi dėl darbo sąlygų – specifinės darbo sąlygos neleidžia reguliariai lankyti mokyklų. Pamenu, turėjau netgi jūreivį povandeniniame laive, kuris ten atlikdavo užduotis.
Iš kokių šalių moksleivių pas jus yra daugiausiai?
Emigrantų pas mus, žinoma, yra daugiausia iš tų šalių, kuriose yra jų daugiausia: tai Airija, Anglija ir Norvegija.
O ar turite moksleivių iš tolimesnių vietų?
Yra moksleivių ir Tailande, Kinijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose, yra ir labai egzotiškuose kraštuose.
Ar nuotoliniu būdu mokote fizinio lavinimo pamokų?
Taip.
Kokiu būdu patikrinate ar mokinys atliko užduotis?
Patikriname labai paprastai. Kūno kultūros pamokos nuotoliniu būdu vyksta labai sėkmingai. Ir vyksta jos taip: kūno kultūros mokytojai nusifilmuoja, kaip teisingai reikia mesti į krepšį arba paprašo aukštos klasės sportininkų, kurių pas mus yra daug, kad parodytų, pavyzdžiui, kaip teisingai laikyti krepšinio kamuolį, kokia turi būti stovėsena, kokie judesiai. Vėliau nufilmuotą medžiagą nusiunčia mokiniui ir mokinys mato teorinę pusę – kaip tai reikia daryti. O pats atliktus namų darbus pademonstruoja nusifilmavęs su web kamera. Viskas paprasta, įsijungi web kamerą, kuri kainuoja 50 litų ir kurią turi kiekvienas mūsų mokinys, ir jokių problemų nekyla. Nufilmuoji, įrašą išsiunti mokytojui ir jis darbą įvertina.
Kokie mokytojai dirba pas jus? Galbūt nuotoliniu būdu moko jaunesni mokytojai?
Ne, čia visiškai nereikėtų sieti su amžiumi, nes amžius šia prasme yra reliatyvi sąvoka. Čia taip pat kaip ir su moterimis, viskas priklauso nuo to, kaip jos atrodo, o ne nuo to, koks amžius parašytas. Tai ir čia panašiai, mokytojo amžius priklauso nuo jo dvasinės būsenos, nuo nusiteikimo ir nuo vertybinės orientacijos, o ne nuo to formalaus amžiaus. Tie mokytojai, kuriems mūsų eksperimentai buvo nepriimtini, jie pamažu pasitraukė, o tie, kurie pasiliko, nepaisant amžiaus, visi lengvai ir ramiai žiūri į technologijas ir jomis naudojasi.
Ar mokyklos mokytojai gali pamokas vesti namuose?
Taip, yra sukurta tokia sistema, kuri leidžia dirbti namuose. Tačiau paprastai jie dirba iš savo darbo vietų mokykloje. Bet kartais, išimtinais atvejais, jie gali atlikti pamokas ir namie, kadangi technologijos sudaro tokią galimybę. Mes to labai nekontroliuojame, svarbu tik kad aš, kaip vadovas, turėčiau kontaktą su mokytoju ir mokytojas turėtų kontaktą su mokiniais, o ar jis yra už mano sienos, ar už kelių šimtų kilometrų, didelio skirtumo nėra.
Kai pradėjote mokyti mokinius internetu ar buvo sunku prie to priprasti?
Prieš pradedant mokyti nuotoliniu būdu reikia peržengti tam tikrus psichologinius barjerus. Tiesiog reikia įvertinti, kad čia yra kitoks bendravimas. Mes bandome prisitaikyti ir į visus dalykus žiūrime kūrybiškai. Dažnai susirenka mūsų nuotolinio mokymo mokytojų komanda ir mes aptariame, kas pavyko, kas ne, ieškome sprendimų, kadangi mes einame nauju neišbandytu keliu ir viskas vyksta kūrybiškumo pagrindu. Būna problemų, bet mes jas sprendžiame. Problema toks dalykas, kad jeigu žmogus jos atžvilgiu yra nusiteikęs negatyviai, ji sustabdo tobulėjimo procesą, arba ji yra tarsi iššūkis, kurį įveikęs eini toliau.
Kaip sugalvojote sukurti šitokią mokymo programą?
Iš pradžių šį metodą pabandėme su dešimtosios klasės mokiniais, kurie turėjo kažkokių problemų, buvo atsilikę. Pamatėme, kad yra poreikis, kad vykdyti tokį mokymą yra realu. Patys mokėmės, patys kūrėme sistemą. Gavome Europos paramą sukurti pamokoms ir šiuo metu jau turime sukūrę apie 5000 pamokų.
Dabar viską darome su mokytojų vaizdo įrašais. Praktiškai kiekvieną pamoką mokytojas pradeda savo vaizdo įrašu. Mokinys mato mokytoją, girdi jo kalbą. Jis gali pakartoti, grįžti pavyzdžiui, į matematikos mokytojo pasisakymą antrą, trečią, ketvirtą kartą. Mokinys klasėje neišgirdo – tai jo problemos, o čia jis viską gali patogiai kartoti. Galų gale, paskui gali su tėvais ar su draugu pasikonsultuoti, kažkurioje vietoje vaizdo įrašą sustabdyti. Šioje vietoje technologijos suteikia didžiulį pranašumą.
Kaip sekasi mokiniams laikyti egzaminus? Teko skaityti komentarų, kad mokiniams nuotoliniu būdu mokytis yra sunku.
Dabar su tais komentarais kaip yra. Tie tokie kritiški komentarai, mano nuomone, kaip tik ir parodo, kad mūsų mokslas yra rimtas, nes dalis žmonių, ypatingai jaunų žmonių, tikisi, kad darbas prie kompiuterio bus žaidimas, o mes stengiamės mokyti pagal tokius standartus, kokie vyrauja ir tradicinėje mokykloje, jų nė kiek nemažiname. Dalis mokinių išeina į vakarines mokyklas ar suaugusiųjų mokymo centrus, kur, atvirai sakant, užtenka dalyvauti pamokoje – sėdėti fiziškai – ir to užtenka, kad turėtum kažkokį teigiamą pažymį. O mūsų sistema fiksuoja darbus ir jeigu darbai neatlikti, tai ir prie geriausių norų pas mus mokytis neišeina. Tai apibendrinant galima pasakyti kad taip, tie reikalavimai yra truputėlį didesni negu suaugusių mokymo centruose. O tie, kurie tikisi, kad mokymasis bus toks pats kaip ir suaugusiųjų mokymo centruose pajunta, kad pas mus yra daugiau reikalaujama. O reikalaujame tam, kad mūsų mokymas atitiktų standartus, ir mokinių rezultatai būtų ne prastesni negu tradicinėje vidurinėje mokykloje.
O dėl valstybinių egzaminų, tai valstybinių egzaminų rezultatai mūsų nuotoliniu būdu besimokančių moksleivių, yra geresni už mūsų tradicinių klasių rezultatus.
Jūs turite dar ir mokyklėlę „Mes – Lietuvos vaikai“. Gal galėtumėte papasakoti, kaip ji atsirado jūsų mokykloje?
Kadangi mes turime paruošę visų dalykų kursą mokymui nuotoliniu būdu, pamokų nuo aštuntos iki dvyliktos klasės, tai į mus kreipėsi daugiausia emigrantų, diplomatų vaikai, kurie į užsienį išvyksta su savo vaikais. Jie prašė tokio pat mokymo žemesnių klasių moksleiviams, pradinukams ir penktų, šeštų, septintų klasių moksleiviams. Mes tokios programos neturėjome. Parengti tokį mokymą kelius užkirto ir mokyklos planai tapti gimnazija. Bet vis tik poreikis tokiam mokymui buvo ir mūsų primygtinai prašė teikti tokį pat mokymą jaunesniems vaikams. Ir dvejus metus mūsų mokytojai visuomeniniais pagrindais dirbo, sukūrė lituanistinę virtualią mokyklėlę, kuri stengiasi padėti išlaikyti lietuviškumą, padėti mokytis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos tiems, kurie to nori ir dėl kažkokių priežasčių to padaryti negali. Kai jie vėliau grįš į Lietuvą, tiems mokinukams bus lengviau grįžti į mūsų švietimo sistemą. Jau dvejus metus toks mokymas vyko, o šiemet mes jau suformavome klases – ir pradines, ir vyresnes,– ir minėtų dalykų leidome mokytis savarankiškai. Dabar tai jau yra formalusis ugdymas ir mokiniai gaus pažymėjimus, kad išklausė, pavyzdžiui, pirmosios klasės lietuvių kalbos kursą. Jei grįš į antrą klasę į Lietuvą, nueis į bet kurią mokyklą, parodys tą pažymą, kad pirmos klasės kursas išklausytas ir jiems bus daug lengviau sugrįžti į tą mokyklą. Dabar jau dirbsime solidžiau, jei tik ministerija leis mums šias klases išsaugoti, nes mūsų mokyklos reforma – tapimas gimnazija – truputį kertą mokymosi pakopas.
