Vilniaus Šeškinės vidurinėje mokykloje pamokos metu sumuštas vienuolikmetis. Dėl šio incidento vaikas buvo skubiai operuotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Išaiškėjo, jog berniuką jau ne pirmą kartą sumuša bendraklasiai. Bet paradoksaliausia, jog visa tai vyksta mokykloje pamokų metu, nors mokyklos nuostatose aiškiai deklaruojama, jog šios švietimo įstaigos veikla grindžiama humanizmo filosofija, siekiama kurti saugią aplinką, užtikrinti drausmę ir tvarką, užkertamas kelias smurtui ir prievartai. Tačiau mokytojų demonstruojamas abejingumas stebina ne tik sumušto vaiko tėvus, bet ir teisinių paslaugų biuro „Factum Vilnius“ teisininkus, į kuriuos tėvai sausio mėnesį kreipėsi pagalbos.
2011 kovo 7 diena. 18 val Šeškinės vidurinės mokyklos penktoko mama kreipėsi į policiją dėl mokykloje sumušto vaiko, kuriam prireikė skubios medikų pagalbos. Pasirodo, tėvai ne kartą kreipėsi į mokyklos administraciją su prašymu apginti sūnų nuo smurtaujančių bei besityčiojančių iš jo bendraklasių; deja – pagalbos ir supratimo taip ir nesulaukė. Į tėvų prašymą paaiškinti, kaip tai galėjo nutikti pamokų metu, tėvai išgirdo tokį atsakymą: „Jūsų vaikas – pats kaltas.“ Vadinasi, toks elgesys, kai pora moksleivių bendraklasį laiko, o kiti jį muša, šioje vidurinėje mokykloje yra įprastas ir nekeliantis nuostabos. Po eilinio bendraklasių smurto protrūkio prieš berniuką, po kurio jį teko pakankamai skubiai operuoti, tėvai nusprendė nebetylėti ir imtis atitinkamų veiksmų.
Mokyklos direktorius sumušto berniuko tėvams yra atvirai pasakęs: „Jums blogai? Perkelkite sūnų į kitą mokyklą.“ Bet argi tokį sprendimą turi siūlyti pedagogas, einantis mokyklos vadovo pareigas? Žinoma, labai tikėtina, kad kitoje mokykloje prieš vaiką nebus smurtaujama ir tyčiojamasis, tačiau buvusioje mokykloje netrukus bus surasta nauja patyčių ir smurto auka, užimsianti sunkiai sužaloto berniuko vietą. Iš tiesų nutylėti apie smurto išpuolius mokykloje ir nesiimti jokių priemonių – tai patogiausia bendrojo lavinimo švietimo įstaigos pozicija.
Veikiausiai, smurtaujančių moksleivių tėvai nė neįtaria, kad šiame straipsnyje rašoma apie jų vaikų žiaurų elgesį. Klasės auklėtoja nematė reikalo apie šį incidentą, šįkart pasibaigusį bendraklasio gydymu ligoninėje, informuoti tėvų. Jos nuomone, tai eilinės berniukų muštynės. Tačiau kyla klausimas: ko vaikai susirenka į mokyklą – mokytis ar smurtauti prieš bendraklasius? Juk svarbiausia mokyklos kaip švietimo įstaigos misija – suteikti mokiniams išsilavinimą, ugdyti jų gebėjimus ir pan.
Po operacijos berniuko laukia ne tik ilga reabilitacija, bet ir nuolatiniai vizitai pas psichologą, kurie, tikimasi, padės jam sugrįžti į normalų gyvenimą, atsikratyti baimės mokyklai ir drąsiai praverti klasės duris, nebijant, jog iš jo bus pasišaipyta, pasityčiota ar... nepatikėta jo žodžiais apie bendraklasių smurtą. Patyręs stiprius neigiamus išgyvenimus ir fizinę kančią vaikas atsisako eiti į mokyklą, yra praradęs norą mokytis, jam be priežasties kyla staigūs agresijos ir isterijos priepuoliai. Veikiausiai taip vaikas bando mums, suaugusiesiems, pasakyti: „Gelbėkite mane!“
