Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Akademinis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) choras „Gabija“ praėjusiais metais atšventė 45-ąjį gimtadienį. Šiemet chorui ir jo vadovei už nuosekliai puoselėtas chorinės muzikos vertybes įteikta Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“.

REKLAMA

VGTU mišraus akademinio choro pasirodymą galima bus išgirsti lapkričio 6 dieną, Pirmajame VISI/VGTU absolventų kongrese.

- Rasa, dažnai matome paradinę koncertų pusę. O kokia „gabijiečių“ kasdienybė? Kaip pavyksta suvienyti skirtingų patirčių, studijų sričių, iš skirtingų Lietuvos regionų atvykusius studentus? Kalbama, kad „Gabijoje“ egzistuoja geležinė tvarka...

- Kasdienybė - repeticijos. Muzika - jausmų menas. Juk ir besiklausant koncerto, klausytojus užvaldo tie patys arba panašūs jausmai, išgyvenimai. Taip ir dainuojant, kai pavyksta visiems taip pat darniai atlikti nors vieną frazę, užplūsta pasitenkinimo jausmas, o vyksta tai daugybę kartų kartojant ir taisant klaidas. Choras - tai nemaža sava bendruomenė su savomis taisyklėmis. Jų laikantis gera gyventi, kurti. Kažin, ar studentų kolektyve gali būti geležinė tvarka... Dabar ir gyvenime tvarkos sumažėjo, tačiau tai nereiškia, kad nereikia jos siekti. Kuo daugiau tvarkos, susiklausymo, tuo geriau choras dainuoja. Viename kanadiečių filme buvo labai įtaigiai pastebėta, jog dabartiniame pasaulyje labiausiai žmonėms trūksta dviejų dalykų: TIKĖJIMO ir TVARKOS! Visiškai su tuo sutinku.

REKLAMA
REKLAMA

-Ką, Jūsų nuomone, dainavimas chore duoda studentams – „techniukams“? Kaip bendrauja buvę ir esami „gabijiečiai“?

- Buvę „gabijiečiai“ mielai lankosi „Gabijos“ koncertuose, bet labiausiai vieni kitus pažįsta per choro jubiliejus.

Įspūdingus koncertus, kaip ir studentiškas išdaigas, dainininkai prisimena visą gyvenimą.

- Esate reikli vadovė, tiesa? Ar choro vadovas turi būti reiklus?

- Manau, esu reikli, nes negaliu pakęsti nei gyvenime, nei muzikoje melo. Muzikoje meluoti negalima, nes dainuojant netikslias natas – nedera... Kompozitoriai kankinasi, ieškodami būties prasmės, o sulaukę Dieviškosios kibirkšties įkvėpimo, dėlioja savitą harmonijos supratimą natomis, todėl atlikėjai-interpretatoriai turėtų labai sąžiningai ir jautriai prisiliesti prie jų kūrybos. Viktoras Hugo rašė: „Žmogaus protas viską atrakina trimis raktais-skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską“. Deja, kol kas gyvename taip, kad nata - svajonės ženklas, pažįstama dar gana nedidelei daliai žmonių... Branginu šį ženklą (kaip ir kitus) ir džiaugiuosi jį pažinusi. Tą pažinimo džiaugsmą stengiuosi perteikti savo choristams.

REKLAMA
REKLAMA

Esu reikli sau, reikli kitiems, nes chore, kaip ir gyvenime, norint pasiekti kažko šviesaus, reikalinga tvarka ir tikėjimas tuo ką darai.

Choras - ne elektroninis, ne mechaninis, bet gyvas instrumentas, kurio nesuderinsi, pasukiojęs derinimo raktą. Čia kiekvienas pats turi įdėti pastangų. Turintis stiprų balsą privalo išgirsti tylesnį, o silpnas balsiukas turi įgauti pasitikėjimo ir drąsiai suskambėti!

- „Gabijos“ bendruomenė, kaip ir visos kitos bendruomenės, turi savas „nerašytas“ taisykles...Kokių taisyklių choro vadovė prašo laikytis „gabijiečių“?

- Punktualumas, neplepėjimas per repeticijas, jų nepraleidinėjimas. Be priežasties ir nepranešus negalima praleisti repeticijų. Deja, ne visiems pavyksta jų laikytis. Tačiau įsteigtos pačių choristų premijos „dažniausiai vėluojančiam“ ar „plepiausiam“ „gabijiečiui“, ko gero, veikia choristus geriau už bet kokias taisykles.

REKLAMA
REKLAMA

- Gal turite efektyvaus vadovavimo receptą?

- Turiu: viską atlikti su meile, šypsena ir maksimaliai save atiduodant kitiems. Gaila tik, kad ne visada tai pavyksta...

- Su gabijiečiais per beveik tris dešimtmečius koncertavote įvairiausiose erdvėse. Ir kamerinėje aplinkoje, ir vaikų namuose, ir sustiprinto rėžimo kolonijose, daugelyje Lietuvos bažnyčių ir tarptautinėse tūkstantinėse salėse...Kuri erdvė Jums asmeniškai paliko giliausią įspūdį? Kokie klausytojai Jūsų koncertus yra priėmę šilčiausiai?

- Šilčiausiai priėmė neįgalūs vaikučiai nedidelėje salytėje. Jų nuoširdumas, kai vidury dainos ištardavo: „gražu...“, neišpasakytai jaudino. Koncerto pabaigoje plojo atsistoję, prašėsi paimami ant rankų, mylavo, rodė savo sugebėjimus. Tada tikrai visi pasijutome labai reikalingi.

- Vadovavimą chorui perėmėte iš šviesaus atminimo tėvelio Felikso Viskanto. Gražus tėvo ir dukters ryšys akivaizdus. „Gabijiečiai“ netgi koncertais vis kitose Vilniaus bažnyčiose pamini buvusio vadovo gimtadienį... Kokias gyvenimo vertybes ir pamokymus paveldėjote iš savo tėvo?

REKLAMA
REKLAMA

- Meilę muzikai, teatrui (menui apskritai), lietuvių kalbai, sąžiningumą mene ir santykiuose su žmonėmis – bent aš taip manau. Dar nesugebu taip gražiai išdailinti, „išblizginti" kiekvienos muzikinės detalės (frazės), bet stengiuosi. Negaliu pakęsti nešvaraus dainavimo ir rėkiančių chorų. Tai - iš Tėčio.

- Jūsų nuomone, kuo „Gabijos“ choras skiriasi nuo kitų akademinių chorų? Koks yra vadinamasis Jūsų vadovaujamo choro „prekės ženklas“?

- Šviesa, nuoširdžiu bandymu pamilti kiekvieną, draugiškumu.

Šypsenos, žibančios akys, darnus skambesys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų