Gruzija vaduojasi iš korupcijos: policininkui kyšio nebeįsiūlysi. Gruzinai sąžiningai pradėjo mokėti mokesčius, nes bijo kalėjimo. Gruzijoje jokia kančia ir našta išleisti vaiką į pirmą klasę, nes valstybė dovanoja jam ne tik kuprinę, pilną knygų, bet ir kompiuterį.
Tai vyksta šalyje, kurioje dar prieš dešimtmetį vos kartą per savaitę įjungdavo elektrą. Tai liudijo šeima, kurios šaknys ir Gruzijoje, ir Lietuvoje.
Susijungusios upės
Zacharij Chuberašvili su šeima — žmona Nino, dvylikamete dukra Viktorija ir dešimtmečiu sūnumi Luka prieš dešimt dienų susitiko Šiauliuose.
Zacharij į tėvų namus Šiauliuose atvažiavo pasisvečiuoti iš Anglijos, kur dirba „nedidelėje įmonėje nedideliu viršininku“.
Nino su vaikais atvažiavo iš nedidelio Gruzijos miesto Mccheta, kur yra šeimos namai. Apie šį miestą ir jame esantį vienuolyną rašė Michailas Lermontovas savo romantinėje poemoje „Mcyri“.
Miestas įkurtas ten, kur, vingiuodamos tarp įstabių kalnų, susitinka ir susijungia dvi upės — Kura ir Aragvi.
Zacharij tautybė — lietuvis. Jis gimė lietuvės Zinos Šukytės ir gruzino Tomaz šeimoje Šiauliuose, tada jie gyveno Kalniuko rajone.
Ketverių Zacharij išvyko gyventi į Gruziją. Sulaukęs šešiolikos metų Zacharij nedvejodamas pasirinko lietuvių tautybę ir Lietuvos pilietybę.
Žmonos Nino gyslose susiliejo gruzinų ir osetinų kraujas, gimė ji ir mokėsi Tadžikistane.
Išsaugoti šaknis
Zacharij vaikams dabar pirmą kartą parodė Lietuvą.
Nuo tada, kai ketverių išvyko į Gruziją, nebuvo vasaros, kad neleistų atostogų Lietuvoje. Dabar Zacharij keturiasdešimt dveji.
„Savo vaikams noriu atverti visus kelius, į Lietuvą — taip pat. Noriu, kad jie gyvenime turėtų pasirinkimą. Gruzija — Lietuva — arba kokia kita užsienio šalis. Jeigu patiks Lietuva ir išmoks lietuvių kalbos, galbūt jie norės įsitvirtinti čia, nes ir čia, Lietuvoje, yra jų šaknys. Nenoriu, kad jie prarastų tas šaknis, kurias aš išsaugojau“, — sako Zacharij.
Vaikus į Lietuvą Zacharij atsivežė tam, kad jie gautų Lietuvos pilietybę.
Permainos
Zacharij mokėsi milicijos akademijoje, milicija ir Gruzijoje pervadinta į policiją. Norėjo mokytis Lietuvoje, tačiau tada jau byrėjo sovietų sąjunga. Gruzijai teko išgyventi karą.
„Bet apie politiką manęs neklauskite — aš ne politikos apžvalgininkas. Vienas ne toks žodis, kibirkštis gali įskelti didelę ugnį. Galiu pasakoti tik tai, ką suprantu ir matau savo akimis — kaip keičiasi gyvenimas Gruzijoje“, — kategoriškas Zacharij.
Nino ir Zacharij pasakoja, kad dabar Gruzija visai ne tokia, kokia buvo dar vos prieš dešimt metų, kai jų vaikai dar buvo visai mažiukai.
Nino valgyti virdavo ant žibalinės viryklės (nebuvo dujų), namuose pasišviesdavo tik žibaline lempa, nes tik kartą per savaitę keliolikai minučių pajungdavo elektrą.
„Kieme vaikai sukeldavo tokį džiaugsmo šurmulį, kai pamatydavo, kad kuriame lange užsidegdavo šviesa. O kartais elektrą pajungdavo kokią trečią valandą nakties. Tada skubiai — iš lovos, lyginti skalbinių, daryti kitų darbų, kuriems reikalinga elektra“, — visai nesenus Gruzijos žmonių vargus prisiminė Nino.
Gruzijos atvirukai
Nino telefone rodo dabartinio Mccheta miesto nuotraukas — lyg atvirukai.
Dvi upės susiliejusios į vieną, šalia jų išsidriekęs miestas. Kaukazo kalnuose garsusis M. Lermontovo aprašytas vienuolynas.
Nino ir Zacharij pasakoja apie renovuotus namus, mokyklas, darželius, puikiai ir dailiai išgrįstas gatves, nutiestus kelius, atrestauruotas cerkves. Naktį šviečiančius gatvių šviestuvus.
Primena — viso šito dar visai neseniai nebuvo. Miestas buvo apleistas ir varganas.
„Prezidentas Michail Saakašvili! Jo dėka!“, — emocingai sako Nino ir Zacharij.
Kaip prezidentas gali išgrįsti gatves?
„Jis taip valdo šalį, kad gyvenimas gerėja akyse. Gruzija jam valdant keičiasi neatpažįstamai, jis to išreikalauja iš mūsų valdininkų. Jis kovoja su korupcija ir nugali“, — nepatiklumo klaustukus akyse naikina Mccheta gyventojai.
Kyšis gruzinui
„Pabandytų kas duoti kyšį policijos pareigūnui Gruzijoje! Dabar tai neįmanoma, nors dar prieš dešimtmetį kyšis buvo pagrindinė bendravimo priemonė. Sustabdė ir duok. O dabar policininkai gauna gerą atlyginimą ir labai labai bijo prarasti savo darbą. Todėl pas mus korupcija beveik nulinė“, — pasakoja Zacharij.
Zacharijus pasakojo, kad po to, kai policijoje su kyšiais buvo baigta, labai staigiai pakilo šios profesijos prestižas.
„Dabar pilietis Gruzijoje žiūri į policininką ne kaip į “mentą“, o kaip į pareigūną, kuris tau gali padėti arba tu kažką ne pagal įstatymus padarei“.
Gruzijoje, tikino Chuberašvili šeima, dėl to dabar labai saugu gyventi, žymiai sumažėjo automobilių ir kitų vagysčių.
„Kyšių nebeima nei gydytojai, nei mokytojai, nei valdininkai — niekas. O tie, kas pabandė imti, lėkė iš darbo ir sėdo į kalėjimą“, — priduria Nino.
„Su prezidentu M. Saakašvili Gruzijoje atėjo nauja karta, kuri jau mąsto ne apie kyšius, o apie orų europietišką gyvenimą. Prezidentas davė darbo ir padorius atlyginimus už darbą. Kam žmonėms rizikuoti užtikrintu gyvenimu? Nors iki M. Saakašvili atėjimo gruzinai, lygiai kaip ir lietuviai, keikė savo valdžią virtuvėse už korupciją, vagystes“, — sako Zacharij.
Liepė sumažinti kainas
Nino pasakoja, kad vaikus į mokyklą išleisdami tėvai nepatiria jokio streso. Aišku, reikia ir sąsiuvinių nupirkti, vyresnėse klasėse ir vadovėlių. Bet prezidentas M. Saakašvili viešai pareiškė, kad vienas vadovėlis neturi kainuoti brangiau, nei 10 larų (apie 17 litų). Tai atsitiko po to, kai leidėjai ir knygynai vis kėlė vadovėlių kainas.
Ir su vaistų kainomis lygiai tas pats. Nino dirba farmacininke. Vaistų kainos vienu metu ėmė kilti, kaip ant mielių. Prezidentas per televiziją pranešė: vaistų kainos turi būti įperkamos ir dar trinktelėjo kumščiu.
Vaistų kainos staigiai normalizavosi.
„Be to, Gruzija turi savo farmacijos pramonę ir gamina daug vaistų, lygiai tokios pat sudėties, kaip brangūs užsienietiški. Gruzinai ėmė pirkti savo šalyje gamintus vaistus“, — pasakojo Nino.
Į pirmą klasę — su kompiuteriu
Visiems pirmaklasiams, pasak Nino, Gruzijoje dovanojama kuprinė, kurioje yra pagrindiniai vadovėliai, pratybų sąsiuviniai. Neseniai kiekvienam pirmokui valstybė pradėjo dovanoti nešiojamuosius kompiuterius.
Iš kur valstybė turi lėšų?
„Pradėjo gerai rinkti mokesčius. Pas mus labai stipri mokesčių surinkimo sistema ir didžiulės baudos iki bankrotų už nuslėptus mokesčius“, — pasakojo Zacharij.
Sporto, jėgos, ištvermės būreliai, pasak Nino, Gruzijoje yra nemokami. Už šokių, muzikos būrelius tenka mokėti vidutiniškai apie nuo 25 iki 40 litų per mėnesį už keturis užsiėmimus per savaitę.
Gruzijoje vaikai labai intensyviai mokosi užsienio kalbų.
(Ne)emigrantai
Zacharij maždaug dešimt metų dirba Anglijoje. Ar gruzinai taip pat masiškai emigruoja iš savo šalies, kaip lietuviai?
„Kodėl jūs tai vadinate emigracija? Juk esate Europos Sąjunga ir važinėjate dirbti, gyventi į tą pačią Europos Sąjungą. Tai mes, gruzinai, galime vadinti emigracija, kai mūsų žmonės važiuoja į Europos Sąjungą. O jūs tiesiog važinėjate po savo šalį — Europos Sąjungą“, — emocingai dėsto Zacharij.
Jis sakė, kad gruzinų kolonijos Anglijoje, Airijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse po truputį vis didėja. Gruzinams vis daugiau lengvatų išvykti į užsienio šalis.
Kodėl Zacharij negrįžta į Gruziją, o dirba emigracijoje?
„Man kiek vėlu iš naujo įsitvirtinti. Dabar Gruzijoje jaunimo laikas“, — sakė Zacharij.
Zacharij sako, kad ir dabar labai retai pamatysi gatvėje girtą gruziną, nors nė viena užstalė be vyno neapsieina.
„Nesu matęs gruzino, kuris išgertų stiklą vyno be tosto. Tai ritualas. Vynas mums ne svaiginimosi priemonė, o nacionalinės kultūros dalis, paveldas, turintis gilias šaknis. Pas mus ne geriama, o bendraujama ir linkima tik gero. Pas mus prie stalo ne prisigersi, o sužinosi giminės istoriją, palinkėsi visiems sėkmės“, — pasakojo Zacharij.
Nino pasakojo, kad šeimos, kurios pačios neaugina vynuogių, jų būtinai nusiperka ir raugia vyną, kad turėtų kuo pavaišinti svečią. „Tai kraujyje“, — juokiasi moteris.
Šeima pasakoja, kad pas juos iki šiol didžiulė gėda ir nuodėmė visai giminei, jeigu nepriglausi savo giminės našlaičio, ar išveši senus tėvus numirti į senelių namus. Nors ir vaikų, ir senelių namų šalyje liko po sovietmečio.
Rita Žadeikytė
