Prisiminkime laikus, kai pirmoji Lietuvos emigrantų banga plūstelėjo į Angliją ir JAV. Čia mums įdomūs bus tie atvejai, kai emigruojama buvo šeimomis kartu su vaikais – moksleiviais. Ko gero daug kam teko girdėti tokių emigrantų pasakojimus apie savo vaikų pasiekimus. Silpniau Lietuvoje besimokantys moksleiviai Anglijos mokyklose savo amžiaus grupės klasėse tapdavo pirmūnais, o stipresnieji keliaudavo į aukštesnes klases. O kokia gi situacija dabar?
Po 2009 metais OECD PISA (Programme For International Student Assessment) atlikto Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo paaiškėjo, kad Lietuvos penkiolikmečių gamtos mokslų, matematikos ir skaitymo rezultatai prastesni už tyrime dalyvavusių 65 šalių vidurkį. Pagal skaitymo gebėjimus Lietuva iš 65 šalių užėmė 40 vietą (Estija buvo 13-a, Latvija – 30-a, Rusija – 43-ia). Gamtamokslinis Lietuvos mokinių raštingumas įvertintas 33-a vieta, kai Latvija buvo 31-a, Estija – 9-a. Pagal matematinį raštingumą Lietuva užėmė 37-ą vietą (kaimynai mus aplenkė ir šioje srityje – Estija buvo 17-a, Latvija – 36-a). Anglijos moksleiviai šioje vertinimo skalėje atsidūrė keliolika pozicijų aukščiau nei Lietuvos.
Šio reiškinio priežastys yra įvardintos ne kartą, bet trumpai priminsime: diskredituota mokytojo profesija ir tuo pačiu pervertintos moksleivių teises; reformos išdavoje pasirinkta mokomoji medžiaga (pvz.: vadovėliai) yra prastesnės kokybės, nei buvo iki reformos; žinių patikrinimo sistema neįgalina objektyviai vertinti žinių lygį (testai neatstoja diktantų, rašinių ir atsakinėjimo „prie lentos“); vidurinio išsilavinimo profiliavimas atėmė iš moksleivių galimybę gauti visapusišką išsilavinimą ir taip susiaurino profesijos pasirinkimo galimybes po mokyklos baigimo. Visos nurodytos priežastys turi didelės neigiamos įtakos jaunimo motyvacijai siekti žinių.
Panašu, kad turim paradoksalią situaciją – šalyje, kurios vadovybė deklaruoja ketinimus kurti žinių ekonomiką, įvykdoma švietimo reforma, kuri ne tik nepagerina išsilavinimo kokybės, bet ją iš esmės pablogina. Kaip tai galėjo nutikti? Įžvelgčiau dvi galimas minėtos situacijos priežastis – arba švietimo reformos įgyvendinimas buvo pavestas žinybai, kurios specialistų kompetencija buvo nepakankama, kad reformos rezultatai būtų teigiami, arba reformos turiniui įtakos turėjo jėgos, kurios nesuinteresuotos, kad Lietuvoje būtų ugdoma visapusiškai išsilavinusi visuomenė. Pastarasis variantas skamba kaip sąmokslo teorija? Galbūt, bet turėtume pripažinti, kad tiek šalies viduje, tiek išorėje yra ir visuomet bus jėgų, kurios norėtų, kad Lietuvos visuomenė būtų buka ir inertiška kaip mankurtų minia.
Pastarąją prielaidą galima pailiustruoti švietimo reformos pasekmėmis Rusijoje. Šalis, kuri atvirai atmeta vakarų kultūros vertybes ir puoselėja savo tautinę savastį ir visai neseniai gyrėsi turinti vos ne labiausiai išsilavinusią visuomenę Europoje, kažkodėl švietimo sistemoje įdiegė vakarietišką išsilavinimo modelį, ko pasekoje Rusijos jaunimo išsilavinimo lygis smuko net gi labiau negu Lietuvoje.
Maskvos valstybinio universiteto profesūra jau viešai pasisako už tarybinių vadovėlių grąžinimą. Kodėl rusai atsisakė „tarybinės mokyklos“, puikiai suprasdami, kad ji yra pranašesnė nei vakarietiška? Juk tai būtų tas pats, kaip BMW automobilyje pakeisti originalų variklį į Lados ir stebėtis, kodėl jis prastai važiuoja. Labai abejoju, kad Rusijai reikėjo pačios reformos dėl reformos, labiau tikėtina, kad Rusijos vadovybė siekė aiškiai prognozuojamo tokios reformos rezultato. Juk autoritarinei valdžiai palankiau, kai visuomenė tamsesnė, t.y. – lengviau valdoma.
Ar galima paneigti, kad Rusijos valdžios struktūros tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką tam tikriems procesams Lietuvoje? Ko gero retam kam kyla abejonių, kad energetikos sektoriuje tokia įtaka jaučiama labiausiai. Neatmesčiau galimybės, kad veikiamos gali būti ir kitos mūsų šaliai svarbios gyvenimo sritys (taip pat ir švietimo), juolab kad galima įžvelgti rezultatų analogijas pas kaimynus Latvius. Be to, argumentas, kad švietimas patyrė nuopuolį visose post-sovietinėse šalyse, nekorektiškas, nes, tarkim, Estijoje ir Lenkijoje padėtis visiškai kitokia.
Kaip ten bebūtų, blogėjanti situacija švietimo srityje turės neigiamos įtakos pirmiausia šalies ūkiui, o ilgainiui ir tokioms sritims kaip mokslas, kultūra, valstybės valdymas bei šalies įvaizdis pasaulyje. Jau dabar įmonėse ir įstaigose darbintis bandantys paskutinių kursų studentai stebina savo žinių spragomis, o jau įsidarbinusius tenka mokyti elementarių dalykų, pradedant nuo taisyklingos rašybos, baigiant asmeninių finansų valdymu. Dėl šios priežasties kai kurie darbdaviai (pvz.: įmonės, teikiančios finansines paslaugas) mieliau priima užsienyje mokslus baigusį jaunimą.
Tai reiškia, kad, norėdamos ištaisyti padėtį, valstybės valdymo institucijos turėtų imtis radikalių priemonių ir nedelsdamos pertvarkyti, pirmiausia, vidurinio išsilavinimo sistemą. Ir nereikia „išradinėti naujo dviračio“, pakanka grąžinti tai, kas buvo prieš 15-20 metų, o jei vis dėlto norisi naujumo – visai greta yra sėkmingos estiškos reformos pavyzdys. Neatmesčiau galimybės, kad norint garantuoti minėtų priemonių veiksmingumą, reikėtų ne mažiau radikaliai reformuoti ir pačią už švietimo sistemą šalyje atsakingą instituciją. Liko paskutinis klausimas – ar šalies valdžia nori ištaisyti padėtį?
TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas
Užsakymo nr. 3102_49
