Trečio kurso studentė Rimantė, pasinaudodama „Erasmus“ programa, sumanė išvykti studijuoti pusmečiui į Portugaliją. Šviesaus gymio mergina svečioje šalyje visą laiką nestokojo vaikinų dėmesio. „Būdavo malonu, bet žinojau, kad ilgai čia nebūsiu, tad rimtų santykių neieškojau“, – prisimena Rimantė. Pasibaigus studijoms ir prasidėjus vasarai, studentė gavo viliojantį darbo pasiūlymą, tad po poros savaičių, praleistų Lietuvoje, ji ir vėl grįžo į saulėtąją Portugaliją.
„Iš pradžių į Karos dėmesio neatkreipiau, tačiau jis kaip laikrodis kiekvieną dieną ateidavo į mano kavinę, būdavo labai malonus, visuomet šypsojosi. Po savaitės išdrįso pakviesti mane į pirmąjį mūsų pasimatymą. Tąkart jis baigėsi saulėlydžio stebėjimu jūros pakrantėje“, – svajingai prisimena Rimantė. Toliau viskas vyko kaip pasakoje: serenada po langais, meilės žodžiai. Vasara prabėgo akimirksniu, paskutiniąją savaitę įvyko pirmasis susipažinimas su šeima, tiesa, buvo keistokas, nes Karos vertėjavo, o ir mamai šviesiaplaukė užsienietė neatitiko susikurtų kriterijų.
„Atsimenu: verkiau kaip mažas vaikas po tos vakarienės, o Karos vis guodė, kad jei jau jis mane myli, pamils ir jo šeima. Tą vakarą vėl nuėjome į savo mėgstamą paplūdimį, stebėjome žvaigždes ir jis manęs paklausė, ar aš jį myliu. Tada iš kišenės išsitraukė žiedą, priklausiusį jo močiutei, vėliau mamai, o dabar ir man. Sutikau tekėti net nedvejodama, tikiu, jog jis man skirtas žmogus, o visus nesusipratimus įveiksime kartu, svarbu, kad tėčiui jis patiktų,“ – su plačia šypsena romantišką pasakojimą baigia Rimantė, trumpam grįžusi į Lietuvą.
Meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja
Rita šiuo metu 52 metų šveicarė, iš kurių 16 praleido mažoje Graikijos saloje. „Viskas atsitiko, kai aš būdama 36 metų atvykau su drauge pailsėti į šią nuostabią salą. Mano draugė norėjo pamiršti savo buvusį vaikiną, tad mes laiką leidome labai linksmai. Paskutinėmis dienomis nusprendėme pasiplaukioti mažu laiveliu. Kadangi kapitonas pasakė, jog mažiau nei penkiolika žmonių neplukdys, ėjome į visas kavines ir žmonėms siūlėme prisijungti prie mūsų, sulaukėme daugiau norinčių nei tikėjomės, tad kapitonas pasikvietė padėjėją, vardu Niko. Jis man iškart krito į akį,“ – šelmiškai nusišypso Rita. „Po dienos praleistos jūroje, abu kapitonai pakvietė mus vakarienės, nedvejodamos sutikome.
Atvykome į sutartą vietą, ten visą vakarą šokome, nes aš nemokėjau graikiškai, o Niko – angliškai. Pasitikėjome kūno kalba. Kai draugė, grįžusi į uostą, paklausė, ar nebijojome važiuoti priekaboje ir ar nematėme, kaip vos nenulėkėme į skardį, neturėjau ką atsakyti, nes visą kelią bučiavomės. Vėliau Niko aprodė savo laivą, kuriame ir praleidome mūsų pirmąją naktį. Viskas buvo idealu, tik ne faktas, jog kitą vakarą turėjome išplaukti namo, tačiau nusprendėme paskutinį kartą pavakarieniauti visi drauge. Tačiau dėl svarių priežasčių susitikimas neįvyko“.
Grįžusi į Šveicariją Rita niekaip negalėjo pamiršti jo, bet neturėjo nei telefono numerio, nei mokėjo graikiškai. „Susiradusi turistinį bukletą paskambinau kone pusei salos gyventojų, kol sužinojau Niko namų numerį, o ligoninėje, kurioje dirbau, radau moterį, mokančią graikiškai. Ji ir paskambino Niko. Tiesa, atsiliepė mano mylimojo mama ir nesupratusi, kas ir ko nori iš jos sūnaus, padėjo ragelį, tačiau paskambinus dar kartą ir greitai paaiškinus, jog aš esu beviltiškai įsimylėjusi jos sūnų, mama sutiko pakviesti Niko. Taip pradėjome bendrauti telefonu. Pasisveikindavome, paklausdavome, kaip sekasi, koks oras, ir tai būdavo viskas. Nutarėme kartu sutikti Naujuosius metus. Tuomet supratau, kad nebegaliu be jo. Vasarį pardavusi viską, ką turėjau Šveicarijoje, atvykau į salą pas jį, ir mes susituokėme. Pirmų metų net neatsimenu, bet buvo sunkus „kalbos barjeras“, bet įveikėme viską ir iki šiol esame kartu“, – su ašaromis akyse prisimena Rita.
Paklausta, ar ką nors pakeistų, atsako, kad jokiu būdu ne, bet prisipažįsta, kad kartais būna sunku, nes Niko yra tipiškas užsispyręs graikas, o ji – daug reikalaujanti šveicarė.
Kita medalio pusė
Ne vienas esame girdėjęs istorijų, kai papročių, religijų ar auklėjimo skirtumai sukelia kivirčus šeimose, sąlygoja išsiskyrimus ar net skaudesnes nelaimes. Draugystę galima nutraukti bet kada, tačiau gimę vaikai ir nesutarimai dėl jų auklėjimo gali labai komplikuoti porų santykius. Visada prieš priimant svarbius sprendimus reikia pažinti žmogų, su kuriuo planuojate bendrą ateitį. Tačiau niekada nereikia smerkti porų, kurios neradusios laimės savame krašte, ją atranda kitame. Juk didžiausia laimė būna tada, kada žmonės būna laimingi, nes nieko nėra gražesnio už tikrąją meilę.
Rūta Zinevičiūtė
