Nėštumas visais laikais buvo subtili ir jautri tema. Neseniai viename televizijos projekte pasirodžiusi žinoma atlikėja sukėlė tikrą apkalbų audrą: penktą mėnesį nėščia moteris scenoje pasirodė su peršviečiama suknele, kuri paryškino jos pilvą. Dainininkė scenoje dedikavo dainą savo būsimam kūdikiui, bet ne visiems šis sentimentalumu turėjęs dvelkti pasirodymas patiko.
Po laidos pasipylė daugybė komentarų apie tai, kad mūsų kultūroje jau nebeliko nieko švento ir net tokie dalykai, kaip nėštumo laikotarpis, tampa priemone žinomiems žmonėms dar kartą kilstelti savo reitingus ir atkreipti į save visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį.
Žinoma, yra ir kita nuomonė, kad mūsų visuomenė labai konservatyvi ir vis dar tebetiki daugybe pačių neracionaliausių prietarų.
Lietuviai nustojo tikėti?
Apie tai, kaip iš tiesų senojoje lietuvių kultūroje buvo vertinama nėščia moteris ir kokie prietarai gaubė šį laikotarpį, naujienų portalas „Balsas.lt“ pakalbino etnologę Daivą Šeškauskaitę.
Į klausimą, kas labiausiai pasikeitė lietuvių pasaulėžiūroje, etnologė sakė: „Nebėra tikėjimo, kad kas nors gali žmogui suteikti pagalbą iš šalies: seniau tikėta, kad pagalbą gali suteikti gėlės ar kiti augalai, buvo tikima, kad pagalbos galima kreiptis net į kaimo pribuvėją, jei sunku susilaukti vaikų. Žmonės dabar dažniausiai perka vaistus ir skuba pas gydytojus, tai ir būtų esminis pasaulėžiūros skirtumas“.
Pašnekovės teigimu, ir anuomet, ir dabar daug naujagimių miršta: „Žinoma, tas skaičius mažėja. Senovėje buvo labai daug prietarų, neva, padėsiančių apsisaugoti. Pavyzdžiui, dvynių gimimas nebuvo labai pageidaujamas, nes žmonės žinojo, kad tokiu atveju rizika gimdymo metu ypač padidėja.“
Gimimo paslaptis – vieša
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai mokslas visą žmogaus kūną jau yra išnarstęs iki chromosomų, o informacija apie žmogaus fiziologiją pateikiama vaikams dar mokykloje ir vis mažiau lieka temų, kuriomis diskutuoti vengiama, paslapties, kuri senovės kultūroje gaubė gimimą, tarsi nebelieka. „Nėštumas – senojoje lietuvių kultūroje buvo laikomas didele paslaptimi. Moterys jį slėpdavo, kol tik galėjo. Slėpė ne tik patį nėštumo faktą, bet ir kūdikio gimimo datą: kai kaime važiuodavo į namus parsivežti pribuvėjos, stengėsi, kad niekas apie tai nežinotų, nes buvo tikima, kad, jei kas nors apie šį faktą sužinos, motina, vaikas ir kiti šeimos nariai gali būti apkerėti“, – kalbėjo pašnekovė.
„Vaiko atėjimą gaubė paslaptis ir dėl to, kad jis „kažkaip atsiranda“, ateina iš anapusinio pasaulio. Dabar nėščiosios demonstruoja savo pilvą ir visiškai nesijaudina, kad tas vaikas bus kaip nors nužiūrėtas ar pan., anksčiau tai būtų palaikyta šventvagyste. Nėščia moteris negalėjo net per lauką eiti, nes buvo tikima, kad ji yra „nešvari“ – kalbasi su kitu pasauliu. Po gimdymo keturiasdešimt dienų taip pat moteris neskubėdavo rodytis visuomenėje, nes buvo manoma, kad dar tą laiką ji kalbasi su mitiniu pasauliu, palaiko ryšį su protėvių dvasiomis. Net ir šių dienų medikai sako, kad pirmosios šešios savaitės pačios rizikingiausios“, – kalbėjo D. Šeškauskaitė.
Prietarų paskirtis – apsaugoti
Vaiko atėjimas, pasak pašnekovės, buvo laikomas stebuklu, tad, norit apsaugoti mamą ir naujagimį, buvo sukuriama daug įvairių prietarų. „Tikėta, kad moteris turi apsaugoti save ir vaiką. Dabar jau būtų sunku įsivaizduoti, bet, kai gimdavo vaikas, prie jo lopšio nuolat kas nors budėdavo ir buvo žibinamas žibintas – taip saugota, kad vaiko niekas nepavogtų, nepakenktų piktos jėgos. Keturiasdešimties dienų kūdikis dar nėra šio pasaulio sutvėrimas, tad buvo būtina jį saugoti ir visų tikėjimų bei prietarų, šiuo laikotarpiu to buvo itin paisoma.“
Pašnekovė priminė, kad esama tam tikrų simbolių, kurių prasmė mūsų kultūroje primiršta: „Gimus vaikui lieka placenta – tai tarsi antroji žmogaus dalis, kitas jo pavidalas. Paprastai medikai placentas surenka ir laidoja, yra žinoma, kad kai kurios ligoninės renkasi cheminį sunaikinimo būdą. Senovėje placenta buvo labai svarbi ir su ja buvo susiję ritualai, kuriuos atlikdavo po vaiko gimimo,“ – kalbėjo etnologė.
Anot pašnekovės, teisę pamatyti placentą turėjo tik pribuvėja, kuri, apžiūrėjusi placentą, spėdavo, kiek moteris dar gali turėti vaikų. Jeigu gimdavo mergaitė, placentą užkasdavo po stalu (kai dar nebuvo aslos), po slenksčiu arba darželyje, nes tikėjo, kad mergaitė užaugusi bus labai guvi.
Jei gimdavo berniukas, placentą kasdavo pasienyje, taip buvo tikima, kad vaikas liks namuose. „Prieš užkasant placentą įrišdavo į skarelę arba nosinę ir žiūrėdavo, kad mazgeliai, kurie padėdavo kūdikiui maitintis būnant mamos įsčiose, būtų į viršų, nes jei į apačią – tai ženklas, kad užaugęs vaikas pats vaikų susilaukti negalės“, – senovės lietuvių papročių subtilybes pasakojo etnologė.
Nėščiai – daugybė draudimų
Pašnekovės teigimu, nėščioms moterims buvo daug įvairių draudimų: negalima nėščiajai lįsti pro tvoros ar kopėčių apačią, nes tai gali pakenkti vaikui. Nėščioji buvo saugoma ir nuo žiaurių vaizdų, tokių, kaip naminių gyvulių skerdimas, o ir pačioms moterims buvo draudžiama naudotis aštriais daiktais. „Buvo draudžiama juoktis iš nesveikų žmonių, nes tikėta, kad tai gali atsiliepti būsimam kūdikiui. Nėščiajai, kuri mato gaisrą, negalima savęs liesti, nes tikėta, kad, kur bus padėta ranka, ten gali vaikui atsirasti ant odos dėmių“, – sakė etnologė.
D. Šeškauskaitė prisiminė, kad nėštumo laikotarpiu buvo daug priesakų, susijusių su bažnyčia: kur moteris turi stovėti, kaip elgtis: „Jei moteris galvoja, kad vaikas gali būti apsėstas kokių nors piktųjų jėgų, atėjus į bažnyčią pirmiausiai reikia stovėti moterų pusėje, o paskui pereiti į vyrų pusę. Šis prietaras žinomas ir Lietuvoje, ir kaimyninėse šalyse.“
Liaudies išmintis turi vienas kitam prieštaraujančių prietarų: vieni sako, kad nėščiai negalima nieko skolinti, nes bus išskolinta laimė, kiti teigia, kad atvirkščiai – nieko nėščiai moteriai negalima pagailėti. „Ypač griežti prietarai susiję su vogimu: nėščioji negali net pagalvoti apie tai, kad galėtų ką nors pavogti, nes vaiką užklups negandos. Taip liaudies išmintis kalba ir apie pavydą“.
Kas žino – tas laikosi
Pasak pašnekovės, ne visuomet pavykdavo laikytis visų draudimų ir paisyti prietarų, tad tiems atvejams, kai netyčia būdavo sulaužomi liaudies priesakai, buvo specialūs ritualai, kurie padėdavo išvengti nelaimės. „Panaikinti prietaro sulaužymo užtrauktą nelaimės grėsmę padėdavo įvairių žolių ar net iš namų kerčių surinktų samanų smilkymas“.
Etnologės teigimu, daug įvairių tikėjimų, susijusių su nėštumo laikotarpiu turi ir kaimyninės tautos, tiesa, simboliai dažnai būna kiti. „Slavų tautos turi labai daug įvairių prietarų ir tikėjimų, kurie susiję su kryžkele. Tikima, kad žmogus, nujaučiantis nelaimę ar dėl ko nors išgyvenantis, turi eiti į kryžkelę. Tautosakos šaltiniuose užfiksuoti atvejai, kai norinčioms vaikų moterims patariama ten eiti. Taip pat labai daug įvairių prietarų ir net ateities spėjimų slavų kraštuose susiję su vandeniu.“
Paklausta, ar žmonės šiais laikais paiso prietarų, pašnekovė sakė: „Sunku vienareikšmiškai atsakyti, matyt, apie tuos prietarus, kuriuos žino, kartais pagalvoja ir gal truputį prisilaiko.“
Į klausimą, ar šiuolaikiniai žmonės yra taip nutolę nuo tradicijų, kad ši kultūros dalis jau yra nebesugrąžinama, pašnekovė atsakė: „Manau, kad tikrai sugrąžinama, žmonės domisi tam tikrais klausimais – krikštynomis, vardynomis ir pan., tad su senąja kultūra susiduriama.“
