„Ir kas per velns ta meile yr“. Tai žodžiai iš labai gerai visiems žinomos Žilvino Žvagulio dainos. Tik šį kartą nenorėčiau kalbėti apie meilę. Aš, kaip ir daugelis, ja tikiu, o svarbiausia – jaučiu. Gal labiau šios dainos žodžius norėčiau pakeisti į „Ir kas per velns ta draugystė yr“.
Turbūt kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime turi draugą. Vienus draugai lydi nuo pat vaikystės, nuo mokyklos ar studijų laikų, tačiau ar draugo turėjimas reiškia, jog tas draugas tave lydės ir bus su tavimi amžinai?
„Buvom lyg ir geriausios draugės, viskuo dalijomės, o paskui paaiškėjo, kad ji mane pakentė tik dėl namų darbų, nusirašinėjimų, o vėliau pasakė, kad jos geriausia draugė yra visai kita mergaitė“. Po tokių pareiškimų ne vienam gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai suvoki, kad visa tai, kas buvo labai stipru ir amžina, tapo lyg sudužusiu stiklu ir suvokimu, jog viskas baigta. Analizuojant tokius nutikimus svarbu paminėti, jog po išdavystės labai sunku pasikliauti žmonėmis. Kaskart, prieš pradedant bendrauti, imi rinkti žodžius ką sakyti ir išauga baimė vėl nusivilti. O juk geriausios draugės taip nedaro. Jos gali būti atviros, nuoširdžiai bendrauti ir negalvoti, jog bus išduotos.
„Mane išdavė geriausias draugas, kuris kartu buvo mano vaikinas.“ Dviguba išdavystė, dvigubas skausmas, kurį patyrė mergina. Kaip vėliau gyventi? Kaip vėl imti žiūrėti į gyvenimą ir matyti šviesias spalvas? Yra geras pasakymas: „ Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais“. Jame glūdi visa tiesa. Sielvarto būsenoje gyvenimas darosi nemielas, tačiau laikas eina. Ir jis eina tik į priekį, o su laiku užgyja viskas. Užsitraukia net ir giliausios žaizdos, tik kartais randai pasilieka... Pasilieka ilgam, o kartais visam gyvenimui.
Pižamų vakarėliai, kokteilių ragavimai, muzikos klausymasis ligi ryto bei dalinimasis slapčiausiomis mintimis – tai sieja geriausias drauges. Kai būna smagu, linksma ir rožėm klota, visi galime būti geriausiais draugais, tačiau retas, kuris ištiesia pagalbos ranką, kai ištinka bėda ir reikia peties – vienintelio peties, ant kurio galėtum išsiverkti ir paklausti patarimo.
Kartą, kai toli už miesto sugedo Jurgitos automobilis, ji griebėsi mobilaus telefono, kad galėtų paskambinti geriausiai draugei, tačiau po pokalbio su drauge suprato, kad pagabos nesulauks, nes jai tebuvo į ragelį pasakyta: „Aš miegu“. O juk draugystė laiko ir paros meto neklausia. Tada ji paskambino vaikystės draugui, kuris vidury nakties atlėkė pas ją ir jai pagelbėjo. Toks turi būti draugas, tokius žmones, kaip Albertas (Jurgitos draugo vardas) mes turime vertinti. Neveltui sakoma, jog „kad ir kokia reta tikra meilė, tikra draugystė dar retesnė“. Ją turime saugoti, gludinti, šlifuoti tarsi patį brangiausią pasaulio deimantą, kad jis sužibėtų, tviskėtų ir „glostytų“ širdį kaip ir ta tikra draugystė.
Gyvenimas spalvotas ir įdomus. Atsiranda žmonių, į kurių gyvenimą ateina žmonės visiems laikams. Neišduoda, nepalieka, o tik myli, rūpinasi ir saugo. Tarsi angelai sargai, kurie nusileidžia ant peties tada, kai jų labiausiai reikia. Tai teikia saugumo jausmą.
Lapkričio 29 dieną švenčiama Pasaulinė Draugų diena. Iki jos dar turime nemažai laiko, kad galėtume įsitikinti, ar savo draugus galime vadinti Draugais iš didžiosios raidės, o gal jie tiesiog žaidžia jausmais ir mus išnaudoja? Kaip bebūtų, šypsena ir apsikabinimas nieko nekainuoja, todėl kiekvienas mūsų galime be jokios progos nudžiuginti savo brangų žmogutį ir parodyti ypatingą dėmesį. Juk geriausias draugas yra pati didžiausia vertybė.
Gerda Zemenskaitė
