„Kaimynų berniukas dar nelanko mokyklos, bet jau moka muštis. Tėvai nesugeba jo sutramdyti... Gal vaikas jau gimė turėdamas problemų, ir nieko nepakeisi?“ – klausia vilnietė pensininkė Aldona.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Visų pirma skubu jus, gerbiama Aldona, patikinti, kad nerastas joks agresijos genas, taigi nėra iš prigimties agresyvių vaikų. Kita vertus, kiekvienas iš mūsų, turime įgimtą nervų sistemos jaudrumo lygį, bet ar dėl to kils problemų, priklauso nuo aplinkos, kurioje užaugome.
Visi vaikų psichologai ir psichiatrai mano, kad agresija yra išmoktas vaiko elgesys. Įgimti bruožai, tiesa, tam turi įtakos, be netiesioginės. Tarkime, jei vaikas iš prigimties labai judrus, neramus, tai gali tapti rizikos veiksniu. Bet agresyviu jis gali tapti ne dėl prigimties, o dėl to, kad toks vaikas tėvų dažniau „auklėjamas” barimu ir rėkimu, nebūtinai fizine agresija. Jis ima jaustis blogu, netikusiu, o tai vėlgi skatina agresyvumą, mat nuo tokio jausmo ginamasi. O mažas žmogus moka gintis tik elgdamasis panašiai kaip mažas šunytis, kuris iš baimės rodo dantis, o įvarytas į kampą kanda jums į kulkšnį.
Tėvams ir skriaudikams vaikas nekąs, dantų nerodys: tai draudžiama, gali būti pavojinga, todėl jis skriaudžia mažesnius. Taip įsisuka sunkiai sustabdomas agresijos ratas: juo blogiau vaikas elgiasi, tuo dažniau ir smarkiau jis baramas bei baudžiamas, tuo vaikas tampa priešiškesnis ir piktesnis. Kol vaikas dar mažas, svarbu neįsukti to agresijos rato, nes sustabdyti jį daug sunkiau.
Vėlgi sakau, kad agresyvaus elgesio išmokstama, visų pirma iš gimdytojų. Nebūtinai šie turi vaiką barti ar mušti, užtenka, jei vaikas mato agresyvius tėvų santykius šeimoje.
Kaipgi galėtų padėti niekuo dėtas kaimynas, jeigu tėvai savojo peštuko neauklėja ir patys neketina keistis? Neabejoju – gali, ir net labai, jei tik nesilaiko principo „akis už akį, dantis už dantį“ ir apsišarvuoja kantrybe. Jei pasiryš bendrauti su mušeika draugiškai, pakančiai, be gėdinimo, teisimo, pamokslavimo. Žinoma, tai nėra lengva, bet tikrai nebūtina atsukti jam kitą skruostą, kaip pasakyta Biblijoje, ir nepasiduoti teisėtam pykčiui. Svarbu ir aiškiai išreikšti savo poziciją: „Man nepatinka, kad skriaudi mažesnius, bet nemanau, jog esi blogas vaikas, tikiu, kad turi gerą širdį.“