„Knygos„ – studentiškoje leksikoje itin dažnai naudojamas žodis. Deja, jis daugeliui asocijuojasi ne su jaukiu vakaru susisukus į vilnonę antklodę, o atvirkščiai – dvyliktu kavos puodeliu ir pažadais daugiau neatidėti ruošimosi egzaminui paskutinei nakčiai. Dažnai knyga tampa intrigų dalyve: net smagu stebėti, kaip penkiolika mokslo ištroškusių studentų pasibaigus paskaitai stengiasi kuo greičiau įveikti distanciją „auditorija–biblioteka“, kad pakovotų dėl penkių reikiamos knygos egzempliorių.
Visa tai – mokslinės literatūros užkulisiai. O kaip su grožine? Smalsu, ar ji atlaikytų konkurenciją aršioje studentiškų knygų rinkoje. Vilniaus universiteto centrinių rūmų bibliotekoje sustabdau pirmą pro šalį ėjusią studentę. Paklausta, ar skaito grožinę literatūrą, mergina kiek sumišo ir patikslino, kad paauglystėje tai buvo itin mėgstamas užsiėmimas, tačiau dabar knygas teko apleisti. Pasiteisino, kaip ir dažnas iš mūsų: „trūksta laiko“. Įžvelgiu ir teigiamą šios situacijos aspektą: juk jeigu vis dar jaučiame poreikį meluoti, kad skaitome, tai tik įrodo, kad grožinė literatūra tarp jaunimo laikoma vertybe.
Tai parodo ir „protingų citatų manija“. Dažnai studentas jas mėgsta naudoti kalbose, rašto darbuose ar profiliui paįvairinti socialiniame tinkle. Atrodytų, reiškinys nėra negatyvus – juk žmogus domisi, ieško, prisiliečia prie didžiųjų autorių kūrybos. Bet yra ir kita medalio pusė: nėra nieko juokingiau, kai, pvz., paprašytas suteikti žinių apie autorių, studentas sutrinka. Kam reikalinga ta beprasmė pompastika? Kodėl amžinai stengiamės atrodyti tokie, kokie iš tiesų nesame? Ir kodėl apskritai skolinamės kitų pastebėtas mintis? Juk kiekvienas knygoje atranda kažką unikalaus sau.
Jaunimas nusisuka nuo grožinės literatūros, daugelį atbaido mokykla. Literatūros pamokos būdavo vienos mėgstamiausių, tačiau baisėdamasi prisimenu bemieges naktis su grožine literatūra ant kelių prieš atsiskaitymus. Mokyklos kursas orientuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Net nenoriu komentuoti tų baisių klausimų po kūrinių ištraukomis, kurie reikalavo tam tikro vienokio, ir, neduok Dieve, ne kitokio teisingo atsakymo. Universitete juoką kelią net žodis „teisingas“, kaip pasakytų vienas mano dėstytojas – „visos knygos meluoja“. Tas priverstinis skaitymas ir interpretacijų skirstymas į teisingas ir neteisingas ne vienam aktyvavo neigimo mechanizmą, kuris priverčia dideliu spinduliu apeiti biblioteką ar knygyną.
Žinoma, ne tik mokykla, bet ir universitetas daro įtaką skaitymo įpročiams. Tačiau čia susiduriame ne su klausimu „ar skaityti?“, o su klausimu „kaip skaityti?“ Mokslas kaip vertybę iškelia kritiškumą. Čia privalome netikėti, abejoti, kelti klausimus, nes tik tai gali paskatinti mokslo pažangą. Įsivaizduokime, kad įgiję kritiško skaitymo įgūdžių mes imamės grožinės literatūros, kuri reikalauja besąlygiško tikėjimo ir įsijautimo. Tu lyg leidi kažkam vedžioti tave už rankos užrištomis akimis. Galbūt mes bijome to nesaugumo jausmo? Tada kyla klausimas, ar apskritai universiteto sugadinti protai geba pasitikėti?
Kita vertus, nepaisant negandų, skaitantis jaunimas vis dar egzistuoja. Tik tegul jie pagalvoja, ar nemeluoja sau. Jei skaityti, tai kokybiškai, jei ne – yra ir daug kitų nuostabių būdų laikui praleisti.
Darja Voitenko
