„Plėtojant Vėlinių temą, žodis – siela lietuvių kalboje gana naujas, anksčiau tai vadindavome dūšia. Šiandien Vėlinių, laidojimo tradicijos ypač pakitusios ir šioje vietoje brukasi terminas – miesto civilizacija. Kaimai ir miesteliai tuštėja, o miesto civilizacija griauna žmonių tarpusavio artimus santykius, visą gyvenseną, kas be abejonės netinkamai keičia ir laidojimo papročius. Dar visai neseniai, maždaug prieš 40 metų juos turėjome, tačiau ne šiandien“, – tikina Leopoldas Malinauskas.
Besikeičiančios tradicijos
Tarologas aiškina, jog anksčiau mirus žmogui buvo įprasta žvakigaliais nubarstyti takelį, žmogų pašarvoti jo namuose, visiems pažįstamiems, kaimynams susirinkti atsisveikinti su išėjusiuoju, išreikšti palaikymą artimiesiems bei kieme mirusiajam obliuoti karstą.
„Taip atsisveikinant išėjusiajam padedama suvokti, jog mirtis ištiko būtent jį ir tai yra jo laidotuvės, o raudotojos taip pat paaiškina, kur mirusiojo sielai keliauti. Visgi, dabar situacija visai kitokia: mirusįjį įkiša į šaldytuvą, užrakina ir žmogus lieka vienas.
Ankstesnis atsisveikinimas buvo nuoseklus ritualas, tikros palydėtuvės, o šiuolaikinė miesto civilizacija, jos visuomenė viską sugebėjo sugadinti ir taip žmogus lieka nepalydėtas“, – sako pašnekovas.
Ar pasitraukimas iš gyvenimo – smerktinas?
Tarologas užsimena, jog rugsėjo mėnesį, 10 dieną minima Pasaulinė savižudžių prevencijos diena ir priduria, jog dažnai galime išgirsti gąsdinimus, jog taip elgtis jokiu būdu negalima.
„Atsižvelgiant į tolimą praeitį, Romėnų teisės žmogui tai daryti leido. Be to, kokį tūkstantį metų krikščionių pasaulyje savižudžiai nerūpėjo, tačiau vėliau prasidėjo gąsdinimai, jog taip pasielgus neprileis kunigo prie karsto ir duobės, savižudis nebus įneštas į bažnyčią, kapines ir jo laukia pragaro kančios. Taigi, tai ilgainiui tapo tabu.
Lietuvoj kasmet prarandame apie 1000 savo noru pasitraukusių žmonių ir tame dominuoja vyrai, gyvenantys kaimo vietovėse. Tai galbūt iš dalies lemia tai, kad dabar vyras nereikalingas, kadangi vanduo pats iš krano atbėga, nereikia skaldyti malkų, nes radiatoriai ir taip šilti. Kitas aspektas – nesuvokiamai mažos pensijos, dėl kurių gyventi oriai neįmanoma, todėl žmogus pasirenka bent oriai numirti. Šioje vietoje iškyla klausimas, ar dėl to savo valia pasitraukusius reikia smerkti ir gąsdinti pragaro bausmėmis“, – mintimis dalinasi vyras.
Paskutiniai velionio žodžiai
Pasak Leopoldo Malinausko, yra hipotezė, kad jeigu kūnas ilgai nesuyra, pavyzdžiui, jei jis ilgą laiką yra patalpintas šaldytuve, žmogaus siela neišsilaisvina ir niekur nenukeliauja.
„Kol kūnas yra sveikas, dūšia laukia, tačiau kitu atveju, jei kūnas suardomas greitai, tuomet siela sėkmingai iškeliauja anapus. Būtent dėl to dabar vis plėtojasi greito kūno suardymo teorija.
Taip pat ypač didelę galią turi ir beišeinančiojo paskutiniai žodžiai, kurie gali skrieti laike, erdvėje šimtą metų ir pažeisti keturias kartas. Ne veltui dažniausiai yra klausiama, kokie buvo velionio paskutiniai žodžiai, kadangi tai beišeinant įgyja prakeiksmą“, – tvirtina tarologas.
