„Vakar gydytoja, pažvelgusi į akis, pasakė, kad pabaiga bus gera. Sumažino vaistų dozę. Tai suteikė vilties“, – atvirauja Angelė.
Ir kaip pati sako – gyvenimas tęsiasi. „Šiandien ryte jau buvau miške. Grybauju“, – šypsosi moteris, kuri savo istorija dalijasi socialiniuose tinkluose, įkvėpdama kitus neprarasti vilties susidūrus su onkologine liga.
Vėžys – ne nuosprendis
„Tai ne mirties nuosprendis. Nuo pat pradžių sau kartojau – tai tik lėtinė liga, kurią reikia gydyti. Nepasiduodu. Žinojau, kad viskas bus gerai. Kuriu poeziją, tapau, būnu gamtoje, šypsausi žmonėms ir gyvenimui“, – sako Angelė Krušinskienė.
Su diagnoze moteris susidūrė pernai spalį, kai pravėrė Kauno onkologinės ligoninės duris. Tada dar tikėjo, kad užteks greitos operacijos – „išpjauti guziuką“ ir sugrįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau realybė buvo kitokia.
„Gydytoja tik papurtė galvą: reikia tyrimų, reikia aiškintis. Ir prasidėjo ilgas kelias – biopsijos, vizitai į klinikas, konsultacijos. Nei pirmoji, nei antroji biopsija neatskleidė tikslios diagnozės, o operacija, kurios taip laukiau, vis nusikeldavo“, – prisimena Angelė.
Laukimas ir nežinia
Laukimas ir nežinia lydėjo visą šventinį laikotarpį. „Kalėdos, Naujieji metai – o mano galvoje tik vienas klausimas: kas toliau?“.
Trečioji biopsija, atlikta sausio pradžioje, atskleidė, jog tai – labai reta vėžio forma.
Operacijos moteris laukė su viltimi, o ne su baime. „Tai buvo išsigelbėjimas“, – sako ji. Po operacijos pavyko išsaugoti dalį krūties – tai moteriai buvo svarbu. Po jos – reabilitacija Birštone ir vis dar laukiami atsakymai.
Kai galiausiai diagnozė tapo aiški – piktybinis antros stadijos krūties vėžys – gydytojai liepė ruoštis chemoterapijai, spindulinei terapijai, konsultacijoms su genetikais.
Reta liga – reta kova
„Gydytoja pasakė, kad mano vėžys – labai retas. Chemoterapijos gydytoja prisipažino tokių atvejų dar neturėjusi. Pajuokavau, kad dabar mane gydys iš knygų“, – dalijasi Angelė.
Ir tai dar nebuvo viskas. Vėliau paaiškėjo, kad vienoje krūtyje aptikti net trys skirtingi vėžio tipai – neeilinis atvejis net patyrusiems medikams.
„Man svarbu žinoti, kas vyksta mano organizme. Kai supranti, gali kalbėtis su gydytojais, stebėti save, būti aktyvesne gydymo procese“, – sako ji.
Gyvenimas su vėžiu – ne sustojęs gyvenimas
Praėjusi penkis chemoterapijos seansus, Angelė toliau aktyviai kuria, tapo ir ieško jėgų gamtoje. „Gyvenimas nesustojo. Gydytoja patikino, kad einame teisingu keliu, sumažino vaistų dozę – tai nuteikia optimistiškai.“
Moteris dalijasi savo istorija viešai – socialiniuose tinkluose, susitikimuose su žmonėmis. Ji sako – svarbiausia neprarasti tikėjimo.
„Vėžys nėra nuosprendis. Su juo galima ir reikia gyventi.“
Autorė: Daina Baranauskaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
