Jelena iki susergant sveikatos problemomis pernelyg nesiskundė, kaip pati sako, „medicininė knygelė buvo visai plona“. Tačiau vieną dieną sunerimti privertė lyg iš niekur atsiradęs pasikartojantis ir vis stiprėjantis kosulys.
„Jokio skausmo, kūno temperatūra normali, kraujo tyrimų rezultatai taip pat geri. Tačiau kosulys niekur nedingo ir tęsėsi apie 3-4 mėnesius. Tuomet vėl kreipiausi į medikus, kurie nusprendė, kad tai veikiausiai plaučių uždegimas, ir paskyrė dešimties dienų antibiotikų kursą. Bet kosulys vis tiek niekur nedingo. Galiausiai Santaros klinikose atliktų papildomų tyrimų metu buvo rasta ta tikroji priežastis“, – pašnekovė dalijasi prisiminimais, kaip jai buvo nustatyta grėsminga plaučių vėžio diagnozė.
Išvargino kasdienės procedūros
Diagnozė užklupo lyg žaibas iš giedro dangaus – panašių atvejų moters giminės istorijoje nebuvo užfiksuota, o ir apie pačią ligą ji buvo girdėjusi labai mažai. Tikru išbandymu tapo ne tik šoką sukėlęs ligos faktas, bet ir paskirtas gydymas – chemoterapija. Ji Jelenai taikyta kiekvieną darbo dieną apie 4 mėnesius.
„Kas mėnesį būdavo savaitė, kai kiekvieną dieną ilgiau nei po 6 valandas į organizmą buvo lašinamos cheminės medžiagos. Taip pat per šiuos keturis mėnesius kasdien taikytas spindulinis gydymas. Po procedūrų sunkiai atsistodavau, pamažu nuslinko visi plaukai“, – sunkų gydymo laikotarpį prisimena moteris. Pašnekovė atvirauja, kad tuomet ypač svarbiu tapo artimųjų palaikymas. Jos vyro ir abiejų vaikų pagalba padėjo lengviau iškęsti ligos siunčiamus išmėginimus.
Po sunkaus gydymo – vilties teikianti naujiena
Spindulinio gydymo dozių sukeltos pasekmės jaučiamos ir dabar, prabėgus daugiau nei 1,5 m. po paskutinės sesijos. Todėl Jelena dar anuomet labai apsidžiaugė, kai po šių procedūrų jai buvo pasiūlyta taikyti naują gydymo metodą – imunoterapiją. Jo didžiausias skirtumas, lyginant su spinduliniu gydymu, kad cheminėmis medžiagomis nėra silpninamas visas organizmas. Kaip tik, plaučių vėžio imunoterapiniai vaistai tiesiogiai net neveikia vėžinių ląstelių, tačiau aktyvina imuninę sistemą, kuri tuomet sėkmingai pati kovoja su vėžinėmis ląstelėmis.
„Imunoterapijos metu vaistai leidžiami panašiu principu, tačiau viskas užtrunka ne šešias, o vos vieną valandą. Be to, procedūra kartojama ne taip dažnai, vos kas dvi savaites. Svarbiausia, kad nėra stipraus neigiamo poveikio, pykinimo, ataugo plaukai. Vaistai išties padeda – man pasisekė, kad buvo skirtas šis gydymas“, – sako Jelena.
Pašnekovė atvirauja, kad džiaugiasi net ir tuo, jog nuo sunkios ir dideliu mirtingumu pasižyminčios ligos diagnozavimo jai pavyko išgyventi jau dvejus metus. Pozityvumo prideda ir optimistinės medikų prognozės.
„Jie akcentuoja, kad rezultatai yra labai geri, o metastazės nepasiekusią ligą dabar galima ne tik sustabdyti, bet ir nugalėti“, – apie progresą kalba pašnekovė.
Nors likimas moteriai nepagailėjo išbandymų, ji nepraranda pozityvumo. Nepamiršti jo ragina ir kitus, kurie susidūrė su šia liga.
„Nereikia ašarų ir kartoti „jau viskas, pabaiga“. Būtina judėti, veikti, tuomet vėžys nieko ir nepadarys. Aš kasdien sakiau jam: jei nori gyventi su manimi, tai teks daryti tyliai ir ramiai. Tad ir bėgu ten ir šen, auginu anūkus. Kas iš to, jei sėdėsiu namie ir liūdėsiu?“ – sako Jelena.
