Po nesėkmingų bandymų rasti darbą moteris ėmėsi kūrybinės veiklos: pradėjo siūti ukrainietiškas vyšyvankas.
Portalui tv3.lt Olga papasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, vaikų adaptavimąsi naujoje aplinkoje ir meilę siuvinėjimui: ,,Aš labai mėgstu siuvinėti, tai mane gydo ir ramina, tai yra mano hobis, mano mėgstamas darbas. Į kiekvieną savo darbą įdedu visą savo sielą ir meilę“, – sako Olga.
Kokia buvo pirmoji karo diena?
Pirmą karo dieną buvau išvažiavusi, grįžau kitą dieną. Mane sutiko dvi dukros su žodžiais ,,Mama, prasidėjo karas, į mus šaudo“. Tai buvo vienas sunkiausių momentų iš pirmų karo dienų.
Iš pradžių mes nenorėjome išvykti iš Ukrainos, bet kai virš galvos praskrido karinis lėktuvas ar raketa, pradėjo drebėti langai, baldai ir sienos, su vyriausia 16-os metų dukra nusprendėme bėgti. Buvo labai baisu nes mūsų name nėra rūsio, o visame kaime nėra slėptuvių. Kai kaukė sirenos aš su vaikais sedėjau tiesiog kambaryje, neturėjome kur slėptis.
Ar buvo sunku pasirinkti į kurią šalį važiuotį?
Apsispręsti kur vykti buvo ypač sunku, nes mes nemokame nei lenkų nei vokiečių kalbos. Man padėjo Klaipėdoje gyvenanti pusseserė, ji pasakė kad Lietuvoje yra daug rusakalbių. Nors mums nelabai malonu kalbėti rusiškai, o namuose kalbame tik ukrainietiškai, mums yra lengva susikalbėti mokykloje, parduotuvėje ar ligoninėje.
Kaip atrodė jūsų kelias iki Lietuvos?
Iš namų nuvykome į artimiausią traukinių stotį, ji buvo nutolusi 30 kilometrų nuo mūsų kaimo. Iš karto kai atvykome į stotį susigraudinau, nes niekas su mumis niekada taip gerai nesielgė, kaip tą darė savanoriaujantys žmonės. Pasakiau kad noriu važiuoti į Lvovą. Savanoriai leido mums palaukti traukinio mokamoje salėje, ten buvo šilta, buvo arbata ir maistas. Traukinys važiavo nesustodamas, o mano vaikai sėdėjo skirtinguose vagonuose, nes vietų beveik nebuvo, traukinys buvo perpildytas.
Kai atvykome į Lvovą mus nuvežė į sporto kompleksą, ten buvo galimybė šiek tiek pailsėti, nueiti į dušą, pavalgyti. Ryte atvažiavo autobusas ir tada prasidėjo mūsų kelias į Alytaus registracijos centrą.
Kokie buvo pirmi mėnesiai Lietuvoje? Kas padėjo būsto ir darbo paieškoje?
Iš pradžių būstą mums suteikė viena moteris, vėliau mums buvo skirti du kambariai bendrabutyje.
Darbą rasti yra neįmanoma, buvau keliuose pokalbiuose, bet visur žadėjo perskambinti. Darbdaviai nenori mane įdarbinti dėl to, kad turiu 6 vaikus. Manau, tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios negaliu rasti darbo.
Ar vaikai jau adaptavosi naujoje aplinkoje? Kaip jiems sekasi mokytis lietuvių mokykloje?
Dabar vaikai mokasi lietuvių mokykloje, lygiai taip pat, kaip ir kiti atlieka namų darbus. Jie labai stengiasi išmokti lietuvių kalbą.
Mano vyriausia dukra šiuo metu mokosi nuotoliniu būdu, studijuoja virėjos-konditerės specialybę. Antra mergaitė mokosi 9 klasėje, sūnus 6 klasėje, dar viena dukra 4 klasėje ir dukros dvynės yra priešmokyklinukės.
Vienoje mokykloje mano vaikams buvo labai sunku susirasti draugų, ypač sūnui. Bet aš nusprendžiau pervesti juos į kitą mokyklą, netoli mūsų bendrabučio. Šioje mokykloje jiems labai patinka. Buvo vienas momentas, kai labai susigraudinau anksti ryte vesdama vaikus į mokyklą. Klasės draugai sutiko mano vaikus su džiaugsmu, apkabinimais, rankų paspaudimais ir gerais žodžiais.
Mokytojai sako, kad vaikai labai gerai adaptuojasi. Dvynukėms sekasi neblogai, lietuviškai gali skaičiuoti iki šimto, mokasi naujų žodžių. Dukra ketvirtokė labai stengiasi kalbėti lietuviškai, ima pavyzdį iš klasiokų. Jai lengviausiai sekasi. Mes su vyriausia dukra lietuvių kalbos mokomės savarankiškai, iš namų.
Kaip kilo idėja prekiauti vyšyvankomis?
Pradėjau platinti savo darbus socialiniuose tinkluose. Per vieną naktį mano skelbimas surinko apie tūkstantį peržiūrų. Kartais nespėdavau atsakyti į visus laiškus, todėl su manimi buvo bandoma susisiekti per pažįstamus.
Dabar užsakymų yra daug, keletą vyšyvankų jau nusiunčiau klientams. Žmonės rašo gerus atsiliepimus, kurie labai glosto širdį. Mano klientai yra ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Neseniai vieną vyšyvanką nusiunčiau į Rigą.
Kaip atrodo jūsų darbo diena?
Keliuosi labai anksti, nes reikia padėti vaikams pasiruošti mokyklai. 9-10 valandą ryto prasideda mano darbo diena, kuri tęsiasi iki vėlios nakties, apytiksliai iki 2-3 valandos. Dirbu daug, kadangi kiekvienas užsakymas yra individualus, o siuvinėjimas atima labai daug laiko. Klientų norai yra įvairūs, siuvinėju sukneles, tunikas, marškinėlius vyrams, moterims ir vaikams.
Kada ir kaip jus išmokote siuvinėti?
Išmokau dailės mokykloje dar 2000-ųjų pradžioje. Mokiausi dailės ir technologijų mokytojo specialybes. Būtent ten prasidėjo mano kūrybinis kelias. Po dailės mokyklos studijavau universitete, tad mokymuisi skyriau 7 metus.
Mokiausi įvairių siuvinėjimo technikų: kryželiu, merejka, biseriu. Kai pagimdžiau vaikus, neturėjau laiko siuvinėjimui, bet prieš 5 metus grįžau prie jo. Siuvinėjau ir ikonas biseriu, taip pat sukneles, marškinius, kelnes ir sijonus.
Aš labai mėgstu siuvinėti, tai mane gydo ir ramina, tai yra mano hobis, mano mėgstamas darbas. Į kiekvieną savo darbą įdedu visą savo sielą ir meilę.
Kiek laiko užtrunka marškinių siuvinėjimo procesas?
Vyriškiems marškiniams reikia skirti apie 2 savaites, tuo tarpu moteriškai suknelei reikėtų daugiau laiko. Viskas priklauso nuo norimų spalvų kiekio, kuo mažiau, tuo greičiau baigsiu darbą. Siuvinėjimo trukmei įtaką turi ir raštų dydis, jeigu reikia išsiuvinėti visas rankoves, žinoma, tokiam darbui tektų skirti daugiau laiko.
Kartą siuvinėjau marškinius, kuriems buvo panaudotos 9 spalvos, taip pat siuvinėjau ir suknelę iš 15 spalvų.
Kokia yra siuvinėtų marškinių kaina?
Vyriški marškiniai kainuoja apie 170 eurų, 30 eurų sumoku siuvėjai, kuri pasiūs marškinius, dar 30 eurų reikės skirti audiniui ir siūlams, o likusią dalį, 110 eurų yra mano 2-ų savaičių darbo kaina. Visą laisvalaikį skiriu siuvinėjimui.
Ar planuojate likti Lietuvoje?
Kol kas negaliu atsakyti į šį klausimą, bet mes labai ilgimės namų, šeimos, draugų. Pati jauniausia dukra labai ilgisi Ukrainos. Kiekviename jos piešinyje yra dvi vėliavos: Lietuvos ir Ukrainos. Be to, kai atvykome į Lietuvą ji pradėjo uždavinėti visiškai nevaikiškus klausimus ,,Mama, kodėl Rusija bombarduoja Ukrainą? Ar ji taip pat bombarduos Lietuvą? Lietuvoje irgi prasidės karas? Kodėl mūsų Ukraina miršta?“, o aš negaliu atsakyti į juos.
Straipsnio autorė – praktiką atliekanti žurnalistė Paula Stepanenkova.
