Šventas medis
Juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra) yra vasarą žaliuojantis sausmedinių genčiai priskiriamas krūmas arba nedidelis medis, augantis Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje, o pastaraisiais metais šis šventu medžiu laikomas augalas ėmė populiarėti ir pas mus.
Šeivamedis žydi nuo gegužės iki pat liepos, tačiau net ir šiuo palyginti ilgu žydėjimo laikotarpiu ne visada sugebame panaudoti naudingas baltų šio augalo žiedų savybes.
Žydėjimo metu juodasis šeivamedis atpažįstamas ne tik iš gražių žiedų, bet ir iš lapų, kurių kraštai pašviesėja, todėl augalas atrodo ypač dekoratyviai ir prie sodybos, ir miesto sode. Ir augalo lapai, ir jo žiedai tokie gražūs, kad yra pinami į vainikus, įkomponuojami į vestuvines puokštes ir įvairias gėlių kompozicijas.
Įdomu tai, kad iš pradžių juodauogis šeivamedis gali nelabai patikti, nes daugeliui jo žiedų kvapas atrodo salsvas ir net nemalonus, taip pat ir iš žiedų pagamintas sirupas ar limonadas patinka ne visiems, prie jo skonio reikia priprasti, bet daugelyje šalių šeivamedžių sirupas yra vertinamas, šio medžio žydėjimo laukiama nekantriai.
Švento medžio reputaciją šeivamedis pelnė todėl, kad jau nuo seno yra laikomas namų saugotoju, apsauga nuo blogio ir stebuklinga liaudies medicinos ir kulinarijos priemone.
Jei iš tiesų šis medis yra toks šventas ir vertinamas, omenyje reikėtų turėti jo gerąsias savybes ir jas tinkamai panaudoti.
Dvi rūšys
Mūsų kraštuose dažniausiai sutinkami dviejų rūšių šeivamedžiai – raudonuogis ir juodauogis. Deja, raudonuogis šeivamedis yra tik dekoratyvinis augalas, raudonos jo uogos yra nuodingos, jų jokiu būdu negalima vartoti nei kaip maisto, nei kaip vaisto. Turėkite omenyje, kad raudonuogis šeivamedis žydi geltonai žaliais žiedais ir subrandina raudonas uogas, o juodauogis šeivamedis žydi baltais žiedais ir subrandina juodas uogas, kurios vienintelės yra valgomos.
Šeivamedis nėra įnoringas medis, jis gerai auga ir neidealiomis sąlygomis. Specialistų teigimu, juodauogiui šeivamedžiui labiausiai patinka saulėtos vietos su drėgnu, maistingu, puriu, šarminiu arba neutraliu dirvožemiu, bet jis gerai toleruoja ir kiek rūgštesnį dirvožemį. Be to, mūsų klimate šio augalo nepuola nei ligos, nei kenkėjai, todėl jį auginti nėra sunku.
Nauda
Naudingos ne tik šio augalo uogos ir žiedai, bet ir lapai, žievė ir jaunos šakelės. Žiedai yra vertingi, nes juose yra organinių rūgščių, eterinių aliejų, rauginių medžiagų, uogose daug vitamino C, karotino, rūgščių.
Uogų ir žiedų užpilai labai rekomenduojami norintiems numesti svorio, sergant peršalimo ligomis, gripu, bronchitu, plaučių uždegimu, reumatu ir kt. Turėkite omenyje, kad šeivamedžio uogas galima valgyti tik kai jos visiškai prisirpusios, įgavusios tamsiai violetinę, kone juodą spalvą, nes neprisirpusiomis uogomis galima apsinuodyti.
Juodauogio šeivamedžio žiedai yra skanus atradimas virtuvėje – iš jų galima gaminti sirupą, sultis, vyną, sidrą, uogienes, įvairius desertus (ledus, želė, pyragus, kremą), o vokiečiai net atrado savo ypatingą receptą: jie merkia žiedų kekes į blynų tešlą ir jas gruzdina. Nors skamba keistai, iš tiesų šis desertas yra labai gardus, o tešloje gruzdintas šeivamedžio žiedų kekes apibarsčius cukraus pudra ir cinamonu patirsite neužmirštamą skonio nuotykį – pamėginkite pasigaminti patys.
Mūsų kraštuose juodauogio šeivamedžio sirupas dar nėra labai plačiai naudojamas, tad sunku rasti, kur jo įsigyti, todėl verta pasigaminti patiems. Juo galima skaninti limonadą, padažus, blynus, pyragus ir pan. Taip pat galite prisidžiovinti šeivamedžio žiedų – turėsite gydomosios arbatos.
