Netekusi vyro, po to ir sūnaus kelmiškė Bernadeta Ščeponavičienė puolė į neviltį. Iš depresijos išsivaduoti padėjo Floridoje gyvenanti draugė. Ji nupirko Bernadetai bilietą į pensininkų rojų.
Be anglų kalbos, bet su noru
Būdama septyniasdešimties metų, nemokėdama anglų kalbos kelmiškė Bernadeta Ščeponavičienė ryžosi ilgiausiai savo gyvenimo kelionei — skrido į Ameriką aplankyti draugės Kristinos.
Amerikoje ištekėjusi ir iš Čikagos į Floridą persikėlusi gyventi Kristina nenutraukė ryšių su Lietuva. Bendravo ir su Bernadeta. Sužinojusi, jog palaidojusi dar jauną savo sūnų, blogai jaučiasi, pakvietė į svečius. Juk Florida laikoma pensininkų rojumi. Čia nėra nei audrų, nei žemės drebėjimų. Net žiemą pliusinė oro temperatūra ir tik labai retai pasitaiko šalčio.
„Pasiryžti tokiai ilgai kelionei nebuvo paprasta, — prisimena Bernadeta. — Skristi lėktuvu, virš vandenyno kabėti dešimt valandų, perlėkti Bermudų trikampį... Tai gąsdino. Be to, nemokėjau anglų kalbos. O Londone reikia persėsti į kitą lėktuvą. Jo laukti apie parą. Pervažiuoti iš vieno terminalo į kitą. Negalėjau nė įsivaizduoti, kaip visas problemas įveiksiu.“
Tačiau draugė nupirko brangiai kainuojantį bilietą — persigalvoti būtų negražu. Drąsino ir tai, jog palyginti lengvai pavyko gauti vizą dešimčiai metų. Amerikoje po pusmetį gali praleisti kasmet. Bernadeta ten nuskridusi gauna imigracinę vizą pusei metų.
Kalba ir amžius — ne kliūtis
„Pasirodo, jog ir nemokant anglų kalbos, ir būnant solidaus amžiaus, galima pamatyti pasaulio, — dabar, po trijų Floridoje praleistų žiemų, įsitikinusi Bernadeta. — Pamenu, stiuardesė klausia, ką valgysiu. O aš nieko nesuprantu. Ji paplasnojo rankomis. Aš palenkiau galvą. Taip sutarėm, kad valgysiu paukštieną.
Trys žiemos pensininkų rojuje (nuotr. iš asm. archyvo)
Londone rusiškai užkalbinau jauną vyruką. Pasisakiau, jog nekalbu angliškai, o man reikia pagalbos. O jis paklausė; „Tai gal kalbate lietuviškai?“ Nudžiugau sutikusi tėvynainį.“
Floridoje, pas draugę jos viloje apsistojusi Bernadeta Ščeponavičienė taip pat sutiko labai daug lietuvių. Ne vienas yra iš Kelmės arba Kelmės rajono — Kukečių, Pakėvio, Vaiguvos...
Pasijuto reikalinga
Medicinos felčerės profesiją ir keturiasdešimties metų darbo praktiką turinti B. Ščeponavičienė Floridoje pasijuto labai reikalinga vyresnio amžiaus tėvynainiams. Daugelis jų jaučiasi puikiai. Devyniasdešimtmečiai dar vairuoja automobilius, bendrauja, keliauja, tačiau kai kuriems jau reikia priežiūros.
Išgirdęs, jog į Petrapilį atvažiavo lietuvė felčerė, pagalbos paprašė buvęs vaiguviškis Antanas. 1942 metais jis dirbo Vaiguvos pašto viršininku. Per karą emigravo į Vokietiją, o paskui — į Ameriką. Jo dukra dar susikalba lietuviškai. O anūkai jau moka tik vieną kitą lietuvišką žodį.
Kitais metais Bernadeta slaugė Bronytę nuo Tauragės, paskui Leokadiją, kilusią iš Panevėžio. Padėdama tautiečiams Bernadeta galėdavo pas juos gyventi, valgyti ir gaudavo šiek tiek pinigų, kuriais kompensuodavo kelionės išlaidas, ir pakeliaudavo po Ameriką.
Už senelių priežiūrą Floridoje moka mažiau negu, tarkim, Čikagoje. Tris šimtus dolerių per savaitę gali uždirbti tik slaugydama labai sunkius ligonius, pavyzdžiui, sergančius Alzheimerio liga. Bernadeta sako norėjusi daugiau laisvės. Ji tik pabūdavusi su senukais, išvirdavusi jiems valgio. O visa kita darydavo vietinės medikės.
Beje, valgio virimas ir gebėjimas tai daryti Amerikoje labai vertinamas. Senelių apžiūrėti ateinančios slaugės stebėdavosi, jog namai kvepia valgiu.
Gyvenimas ant jūros kranto
B. Ščeponavičienė pasakoja, kad jai puikiai sekėsi derinti pagalbą senukams ir savo asmeninį poilsį. Senukai gyveno visai ant jūros kranto.
Trys žiemos pensininkų rojuje (nuotr. iš asm. archyvo)
Kelmiškė skyrė daug dėmesio savo sveikatai. Vaikščiodavo pajūriu, maudėsi. „Kuprinę ant pečių ir — traukiu kokius penkis kilometrus pajūriu pėsčia. Prisirenku nuostabiausių kriauklių. Išsirūpinau senjoro bilietą. Už vieną dolerį galėdavau važinėti penkiasdešimties kilometrų spinduliu. Daug pamačiau,“ — džiaugiasi moteris.
Kartu su drauge Kristina ji įsiliejo į lietuvių bendruomenės veiklą. „Bendruomenė laikosi lietuviškų tradicijų, — pasakoja moteris. — Pavyzdžiui, per gegužines pamaldas gieda bažnyčioje. Paskui renkasi bendruomenės salėje. Čia iš anksto pasamdyta šeimininkė jiems paruošia pietus. Susirinkę bendrauja, dalijasi naujienomis, kurias girdėjo iš Lietuvos. Kiti jaunesnės kartos lietuvių palikuonys nėra net buvę Lietuvoje, tačiau daugelis mano, jog mes labai atsilikę.“
Trys žiemos pensininkų rojuje (nuotr. iš asm. archyvo)
Žiemą Florida virsta pensininkų meka
Floridą, pasak Bernadetos vadina pensininkų rojumi. Iš tiesų ten sutiksi daugiausiai pagyvenusius žmones. Ypač daug jų privažiuoja žiemos sezonui. Čia senjorai turi vilas, butus. Vasarą Floridoje labai karšta, todėl grįžta į Niujorką, Čikagą ir kitus miestus, kuriuose nuolat gyvena.
Kai kurie išeiviai iš Lietuvos jau įsigijo butus ir Vilniuje. Porą mėnesių per metus praleidžia Lietuvoje. Migracija tarp Amerikos pensininkų — natūralus dalykas. Daugelis jų gauna po kelias pensijas. Vieną moka valstybė, kitą fabrikas ar bendrovė, kurioje žmogus dirbo. Žinoma, jeigu ta bendrovė dar gyvuoja. Trečią pensiją gauna iš privataus draudimo, kuriame kaupė senatvei. Taigi, materialinių rūpesčių neturi.
Gerai gyvena ir daugelis taip vadinamų trečiabangių lietuvių. Įsidarbinti Floridoje būtų nelengva, todėl daugelis sukūrė savo verslą. Tarp turtingų žmonių gyvenant verslas klesti. Daugelis trečiabangininkų jau po dešimt metų nebuvę Lietuvoje. Tačiau lietuvių kalbos nepamiršo. Mat dauguma jų atvyko su šeimomis. Šeimose šnekama tik lietuviškai. Lietuvių kalbą mokės jų vaikai, lankantys amerikiečių mokyklas. Lietuvybę sunkiau gali būti išsaugoti tik anūkams. Pasak Bernadetos, kai kurių jos pažįstamų anūkai — jau tikri amerikiečiai.
Trys žiemos be žiemos
Tris žiemas nemačiusi sniego, šiemet B. Ščeponavičienė pasiliko Kelmėje. Mat renovuoja namą, kuriame yra jos butas. Turi būti namuose.
Ir Lietuvoje Bernadeta sako neturinti kada nuobodžiauti. Turi daug draugų, kuriems jaučiasi reikalinga. Kam namus, kai išvyksta į kelionę, reikia pasaugoti, kam sniegą nukasti ar anūką pažiūrėti. Nuobodulio nėra, kai nesikratai jokio darbo.
To Bernadeta sako išmokusi dar vaikystėje. Du jos broliai Vytautas ir Balys buvo partizanai. Vytautas buvo partizanų vadas. 1949 metais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos aktą. Dar būdama visai maža Bernadeta apsimesdavo, kad vaikšto po mišką aviečiaudama, o iš tikrųjų nešdavo valgyti vyresniesiems broliams.
Bernadeta buvo jauniausia. Tėvas mirė, kai ji buvo pustrečių metukų. Viena mama išaugino devynis vaikus. Brolius, kurie partizanavo, sušaudė. Motina bijojo nešioti net juodą skarelę. Su mažesniais vaikais pabėgo iš namų ir dešimt metų slapstėsi, kad neišvežtų į Sibirą. Lemties neišvengė brolis Jonas. Jis penkiolika metų praleido Intoj, dirbdamas anglių kasyklose.
Tremties išvengusi Bernadetos mama Lietuvoje neišvengė sovietinio kalėjimo. Kad galėtų išmaitinti vaikus, ji veždavo į Leningradą pardavinėti lietuvišką sviestą. Į Lietuvą parveždavo batų. Apkaltino spekuliacija, pasodino trejiems metams. Likusi be motinos Bernadeta įprato kovoti, pasirūpinti savimi.
„Matyt, todėl ir būdama 74 metų nebijau rizikuoti, — svarsto moteris. — Juk ne jaunystė. Galiu susirgti svetimoje šalyje. Tačiau prisidedu vaistų. Save raminu, kad viskas bus gerai — ir iškeliauju.“
Bernadeta tikisi, jog pasibaigus daugiabučio renovacijai, dar pavyks bent trims mėnesiams nuskristi į Floridą. Pasiilgo vandenyno, sūraus jo vandens, šilumos, palmių, ir kitų pensininkų rojaus privalumų.
Regina Musneckienė
