Šiuo metu su šeima Utenos rajone gyvenantis 53-ejų tautodailininkas Albinas Šileika sako, kad jo gyvenimas galėjo pasisukti visai kitaip, tačiau jį lydėję geri ir palaikantys žmonės ir vidinė stiprybė nulėmė kitokį kelią.
Gyvybę išgelbėjo atsitiktinis žmogus
Albinas gimė žiemą, sausio mėnesį – daugiau apie savo gimimą jis nieko nežino. Jo istorija prasidėjo ne ligoninėje ar namuose, o šaltoje vieno daugiabučio laiptinėje, Kalvarijų gatvėje.
Atsitiktinis vyras, išėjęs parūkyti, pastebėjo ant laiptų paliktą lagaminą. Iš pradžių jis manė, kad viduje gali būti gyvūnas – esą iš jo sklido garsai, primenantys katės miauksėjimą. Vis dėlto parsinešus lagaminą į namus ir jį atidarius paaiškėjo šokiruojanti tiesa – viduje buvo ką tik gimęs kūdikis.
„Jie iškart nuvežė mane į ligoninę. Tą dieną pranešė per visas radijo stotis, kad Vilniuje buvo rastas paliktas kūdikis, bet niekas į tą pranešimą neatsiliepė.
Man pasakojo, kad kai mane rado, lagamine buvo paliktas ir lapelis su vardu „Albinas“, todėl mane taip ir pavadino, o pavardę man suteikė gydytojas, kuris rūpinosi manimi ligoninėje – Petras Šileika.
Šis įvykis jam pačiam paliko gilų įspūdį, po daug metų jis vis dar gerai tą dieną prisiminė. Nebūdavo dažnai tokių įvykių“, – pasakoja Albinas.
Jau būdamas suaugęs, kaip pats sako, jis ne kartą bandė surasti savo biologinę šeimą. Netgi kreipėsi į tuo metu populiarią televizijos laidą „Atleisk“, tikėdamasis, kad kas nors atsilieps.
„Bandžiau papasakoti savo istoriją, tikėjausi, kad atsiras bent kokia užuomina, bet niekas taip ir neatsiliepė“, – prisimena jis.
Vaikystė be artimųjų, bet gerų žmonių apsuptyje
Visa Albino vaikystė prabėgo vaikų globos namuose, nuolat keičiant gyvenamąją vietą. Iš pradžių iš Vilniaus jis buvo perkeltas į internatinį vaikų darželį Šiauliuose, vėliau gyveno Alytuje, dar vėliau – Jiezno (Prienų r.) globos namuose, o galiausiai sugrįžo į Vilnių, kur mokėsi internatinėje mokykloje iki aštuntos klasės.
Tačiau, priešingai nei būtų galima tikėtis, savo vaikystės bei paauglystės metus Albinas prisimena visai ne su kartėliu. Jo pasakojimuose daug šilumos ir pozityvių emocijų – apie žmones, kurie rūpinosi, padėjo ir skatino tobulėti.
„Globos namuose turėjau daug draugų. Tiesa, iš mūsų tik keli buvo našlaičiai – visi kiti savaitgaliais galėdavo išvažiuoti pas savo šeimas, iš jų tėvų buvo paprasčiausiai atimta teisė auginti vaikus.
Aš neturėdavau kur važiuoti, todėl vėliau nusprendžiau savaitgaliais užsidirbti – klausdavau vietinių žmonių, ar jiems reikia išravėti daržus. Jie sutikdavo ir už tai gaudavau pinigų. Taip ir uždarbiaudavau“, – prisimena vyras.
Globos namuose jis su draugais ieškodavo ir kitų būdų užsidirbti: pavyzdžiui, rinkdavo išmėtytus butelius, kuriuos pridavus gaudavo šiek tiek centų. „Nepaisant visko, tai buvo smagūs metai – turėjau draugų, buvo daug gerų žmonių aplink“, – sako Albinas.
Jis, kaip pats pasakoja, nuo pat mažens pasižymėjo įvairiais talentais. Sportavo – dažniausiai žaidė krepšinį, bet domėjosi ir ledo rituliu, ir lengvąja atletika. Taip pat gražiai piešė ir netgi dainavo.
Albinas su kitais globos namų auklėtojais kartą dalyvavo ir „Dainų dainelėje“, o viena mokytoja jam kartojo, kad jis turi tokį gerą balsą, kad galėtų tapti žinomu dainininku:
„Ji sakydavo, kad ir tokie kaip aš gali pasiekti daug. Sakydavo man: „pažiūrėk, juk ir Radži užaugo vaikų namuose, kaip ir tu.“ Tuo metu aš tuo tikėjau ir maniau, kad tai įmanoma, nors dar net nežinojau, kas tas Radži.“
Tiesa, su sportu, daile ar dainavimu Albinas savo ateities nesiejo. Daug artimesnis jam pasirodė darbas su medžiu – drožyba:
„Pas mus būdavo ir stalystės pamoka, o ten man taip pat labai gerai sekėsi. Pamenu, mokytojas manęs klausdavo, iš kur taip išmokau, o aš atsakydavau, kad tiesiog drožinėju pagal savo nuožiūrą. Vėliau su savo išdrožinėtomis skulptūromis dalyvavau ir parodose, laimėjau daug prizų – vien pirmos ir antros vietos.“
Sąjūdžio dvasia Vilniuje
Tuo laikotarpiu, kai Albinas mokėsi Vilniaus internate, Lietuvoje virė didžiuliai istoriniai pokyčiai – kilo Sąjūdis.
Pats Albinas, dar būdamas vaikas, aktyviai stebėjo ir pats dalyvavo šiame judėjime, iš visos širdies tikėjo laisvos Lietuvos idėja:
„Aš puikiai pamenu, kaip stovėjau toje didžiulėje minioje per 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingą, žmonės laikė Lietuvos vėliavas.
Pamenu, kad netoli manęs stovėjo ir Vytautas V. Landsbergis, buvo ir daug kitų iškilių asmenybių. Tą laikotarpį aš prisimenu su ypatingu jauduliu ir šiluma.“
Dar daugiau netikėtų likimo posūkių
Baigęs aštuonias klases, Albinas Vilniuje įgijo staliaus specialybę, o vėliau Balbieriškio (Prienų r.) tuometiniame žemės ūkio technikume pradėjo mokytis traktorininko amato.
Vis dėlto vieną dieną mokyklos vadovas atkreipė dėmesį, kad vaikinas turi kur kas didesnį potencialą, nei vairuoti traktorių – kadangi labai gerai mokosi, jis turėtų baigti visas dvylika klasių. Tiesa, baigęs mokyklą Albinas susidūrė su dar vienu iššūkiu – neturėjo kur apsistoti.
„Kai baigiau Balbieriškio technikumą, aš turėjau išvykti dirbti į Uteną, nes ten man buvo pažadėtas darbas alaus kombinate. Bet taip nutiko, kad įmonės direktorius netikėtai žuvo, todėl darbo pasiūlymas dingo, o aš likau ir be gyvenamosios vietos“, – prisimena vyras.
Jam buvo pasiūlyta laikinai apsistoti „Carito“ namuose, kur jis buvo apgyvendintas kartu su senyvo amžiaus žmonėmis. Vis dėlto, vėliau likimas ir vėl pasisuko netikėta kryptimi: „Po to aš apsigyvenau vieno kunigo namuose, nes jis išsikraustė gyventi kažkur kitur, o man užleido savo butą.“
„Kurį laiką gyvenau ten, mane net ragino stoti į kunigų seminariją, bet aš pasirinkau kitą kelią“, – pasakoja Albinas. Iš pradžių jis nuėjo tarnauti į kariuomenę, nes gavo šaukimą, o vėliau nusprendė stoti į policijos akademiją, į kurią buvo priimtas be didesnių kliūčių. Studijų metu jam taip pat padėjo ir stipendija, leidusi padengti visas mokslų išlaidas.
Tačiau net ir studijuodamas tapti policininku Albinas neapleido kūrybos. Akademijos valgykloje jis surengė pirmąją savo darbų parodą – visi eksponuoti kūriniai buvo nupirkti.
„Žmonės visada vertino rankų darbą“, – šypsosi jis.
Paskyrė gyvenimą mylimai kūrybai
Nors po studijų baigimo kurį laiką pradirbo Utenos policijos komisariate, šiandien Albinas skiria kone visa savo laiką drožybai iš medžio – jis kuria tradicinius lietuviškus dirbinius: angelus, verpstes, žirgus, taip pat namų dekoracijas bei įvairius buityje naudojamus medinius daiktus.
Jo darbai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į užsienį, o pats meistras aktyviai dalijasi savo žiniomis – rengia edukacijas, parodas, moko kitus tautodailės meno.
„Kuriu iš širdies, man tai labai artima. Noriu, kad šis amatas neišnyktų, nes tai mūsų tapatybės dalis“, – sako vyras.
Šiandien 53-ejų Albinas gyvena jaukioje sodyboje Utenos rajone su šeima – turi žmoną ir du vaikus, iš kurių viena jau suaugusi ir gyvenanti savarankiškai, o kitam greit sukaks 18 metų.
„Mano abu vaikai yra šiek tiek „prie meno“, ypač sūnus. Nors jį labiausiai domina kompiuteriai, jis yra išbandęs drožinėjimą ir jam tikrai neblogai sekasi“, – džiaugiasi vyras.
Nors Albino gyvenimo istorija – tikrai ne iš paprastųjų, jis bene visą savo gyvenimą prisimena su šypsena ir su mielu noru pasakoja apie visus savo išgyventus, kaip jis pats sako, „įdomius metus“.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
Nuostabus žmogus.
Ačiū labai
