Viktorija nusprendė sureaguoti į šį Ievos tekstą:
„Nusipirkom su Justu naują vokišką Karcher siurblį, prasiurbėm, sako, kaip čia laidą atgal sukišt. Atėjau, galvoju, bus taip pat, kaip tame Rowena vokiškam siurbly, kur tėtis prieš kokius gerus 17 metų parvežė iš flea marketo Vokietijoj, kai parvarinėjo iš ten mersą seną. Ir aš taip susimąsčiau tą laidą atgal vyniojant į tą siurblį. Kaip visi kiti dalykai pasikeitė, ar jūs susimąstot.
Pavyzdžiui, secondhandiniai volkswagenai, kuriuos dabar tik parvarom iš Vokietijos, pataisom ir parduodam į Ukrainą, nes dabar mes jau affordinam naujus, iš salono, su gera komplektacija. Net ne tik vokswagenus, ką jūs. Porsche Cayennus! Tėtis mano sako, žinai prieš 10 metų, žmonės dar pirkdavo dėvėtas padangas Lietuvoj, dabar? Dabar kur tu, jau dauguma turi ir mėgstamą brandą, jau tipo Continental ar Bridgestone.
Sepijos rašalo bao, edamame pupupelių sriuba, kimchi, trumų sviestas, ciberžolės latte, kokteiliai po 12eur su all egzotiniai skoniai, kvadratiniai cipakai, saldžios bulvės...Tokia banalybė kaip passion fruit, meh, so two thousand seventeen. Šilkmedžio uogos! Acai bowlsai! Citrinžolės limonadas jūsų mylimam Hugo kokteiliui, kurį pamėgote slidinėjant Alpėse. Degustacinės vakarienės pas Čepracką.
Yuzu!!! Dar iš toliau atvykęs citrinos giminaitis, pakeitęs jau visiem nusibodusį laimą. Ir ličius. Bet ir Yuzu laikas praeis. Ir tada vėl ieškosime citrinos skonio kitam pavidale. Seniai karas buvo, kaip sako mano keli draugai, seniai.
Kada paskutinį kartą pirkot kokį pigų Garnier šampūną ar Palmolive dušo želę? Nebent laiko neturėjot pačiupot, bet prisipažinkit, gi pasilepinat Khiels ar Loccitane už 30EUR per bottle.
Jau nekalbu apie veido kremą. Ir serumą. Ir hialuroną. Ir paakių kremą. Ir toniką. Ir scrubą. Ir veido kaukę. Ir barzdos aliejų. Seniai karas buvo, mielieji. Nes dar ir kvėpinatės iš creme de la creme, Sarmos net neatsimenant su Escada tualetiniais vandenim. Good news, Jo Malone atsidaro Panoramoj, ne taip nusibodę bus.
Dantų nebevalot su colgate ir blendamed. Miminum kokia ekologiška, būtinai brangesne nei 6eur. Nes pigesnės tiesiog yra per pigios jums.
Barzdaskučiai klesti, nes vyrai nebemoka lygiai nusiskusti patys. Antakiai apskritai išgyvena tokį renesansą, ko net įsivaizduot negalėjo sveikas protas in his wildest dreams. Toliau - mezoterapiniai siūlai, deimantinės dermabrazijos, PRP, Biorevitalizacija, Kobido masažiukai, HydraFacialUtraBoostYoungandBeautiful Whatever. Jau nežinot, kaip čia beišpindėt. Jei reikės, galėsiu patart gerą botoksistą Pietų Afrikoj. Vis kažkaip egzotiškiau.
Su manikiuriste pakalbėjom, 4 metai einu pas ją be pertraukų. Ir klausiu, Egle, o nėr, kad jei anksčiau manikiuras buvo tik progoms, dabar daugumai moterų jau yra tiesiog everyday thing. Anksčiau buvau mažuma tų, kurios reguliariai lakuoja, o dabar sako jo, žinok beveik visos klientės užsirašo kitam kartui prieš išeinant ir eina reguliariai. Higiena tipo.
O privačioj klinikoj nueinat ne tik, kai sergat, nueinat ir pasisveikatint, lašelinę susitekint pavargę, ir į spa nuvažiuojat, ir kaklo masažiukus kas šeštadienį palankot, ir su kineziterapeutu personlines treniruotes turit savo silpnai nugarytei. Ir psichoterapiją kartą per sav, norėtumėt gal du, bet blyn 60eur/val. Jau tiek visi savo galvas pas psichoterapeutus sveikatina, kad net užsimanius pabandyt buvau, mažu patiks. Neskurstam neskurstam.
Į tenisą ar skvošą Vilniuje išvis sunku papult, ar tu suaugęs, ar vaikas, nes norinčių daugiau nei yra vietų. Ir tenisas nėr pigus sportas, jūs juk žinot, nes patys mokat. Prie SEB arenos vip parkinge toks mašinų parkas, kad ohlala net nejauku eit susiūtais kedais. Gali realiai visų brandų naujausius modelius vienoj aikštelėj pažiūrėt, nereik po salonus tampytis. Suklestėjimas konkrečiai. Pastatys naują areną Kalnėnuose ir pamatysit bus full iškart.
Šiaip stengiates dar lankyt akroboksą pas kokį ten atvykusį portugalą derindamas mua tai ir dar štukutę išleidžiat kasmet pawakinti, bet jau taupot ir nuosavam snowboardui.
Bet nėr kad taupot taip nu labai žostkai, vis tiek nesi lopas piratautojas linkomanijoj. Moki ir už Netflixą, ir Amazon Prime, gal kokį Audible dar, o gal tik oro uostuose perki knygas, kokį dar high brow tastes patenkinantį žurnalą premumeruoji. 100 eurų per mėnesį geram turiniui nėr gaila gi. Nes ir šiaip jau matėt ten tų miuziklų Londone, operų Italijoj ir Moulen Rouge praeitą rudenį buvot.
Visi nori namų su terasom ir įeinamom spintom, ir sodybos, ir dar butuko investicijai. Turit namie fancy siurblių, viską darančių virtuvės čiaupų ir langų valymo, žolės pjovimo ir grindų siurbimo robotukų dar. Dulkes tik su magic clean ion 2.0 šluoste blizginat, nes brangūs stalviršiai.
Tikrai manau kitą sezoną jau savo pievutes ryškinsite žalesniais atspalviais kaip kaimynų. Kietą rekuperacinę sistemą įsiinstaliavę turit už 10k. Namus tik su dizainere įsirenginėjat, kuri gilinasi į jūsų asmenybę ir vėliau ją atspindi namų stalviršiuose, paviršiuose, vazose ir užuolaidose.
Ir užsisakinėjat egiptietiškos medvilnės patalynę, turbūt turit Liucę, Liudmilą ar Verą, kuri ateina namų sutvarkyt kartą per savaitę. Ir Revolutas jums rodo, kad Wolte vėl pravalgėt 170 EUR šį mėnesį. Nors gyvenat prie pat kokių 10 restoranų, bet jau vemiat kaip užkniso.
Viskas nulankyta. Valandą galvojat, kur valgyt eit. Ir tą craftinį alų jau visokį išragavot, bet vat neatveža į Lietuvą to būtent to iš Belgijos, kur jūsų mėgstamiausias, kur visad, kai būnat užsienyje, kas būna dažnai, tai ieškot, ar turi to alaus.
Seniai karas buvo, mano mieli draugai. Nes jūsų katinėliai šika į labai jau specializuotus šilkverpių silikoninius burbuliukus, kurie dar iškvepinti kokiais ten kvapo surpressantais ir aronijom. Nors žinot aš pamenu, kad buvo laikas mano ankstyvoj vaikystėj, kai šiko katinėliai ir į prikastą iš kiemo smėlį.
Bet jūsų katinėliai ir ėda tik subalansuotą mitybą, reguliariai, užtikrinant maistinių medžiagų ir skonių įvairovę, plius vengiate duoti vištienos, nes katinėlis galimai daugiau kasosi nuo jos. Jūs mokat už šunio dresūrą kaip už nepigų vaiko būrelį ir kantriai šeštadienį lankot su juo.
Nors ir taip pusantros tas šuo kainavo. Esat kartą kitą jam nupirkę net paltelį ar kokį kul hipster urban džempuką. Bet dar kuklinatės dažnai aprengt, nes gali už durną palaikyt, kad išsiknisinėjat biški.
Brunchinant savaitgaliais už 20eur, skųsdamiesi, kad viskas Vilniuj nusibodę, net neatsimenat dar 2014 ar 2015 metais Tapinas rašė postą mums visiems paaiškindamas, kas tas brunchas yra. Tik bottomless brunchai dar vis mūsų krašto nepasiekia, bet jau tuoj tuoj, ponas Aurelijau.
Namuose mėtosi kindlas, VR setas, dronas, du ipadai dulka, go pro kamera, kai prisižiūrėjot redbulio filmuku per savo full HD 65 įstrižainę, bet taip niekada niekur ir neužlipot į jokį kalną. Dar veidrodinis guli fotikas namie, bet vis tiek jau viską fotkinat telefu, nes kam tada štuką mokėjai, gi dėl kameros. Net gal apdraustu ekranu.
Moki 250 už local designer piece. Bambėdamas, bet perki. Nes Michael Kors jau too mainstream, cheap luxury, meh. Jau surenki ir ant Balenciagos. Parsisiunti kokius limited edition kedasikus už 6 šimtus pinigų, ne kedus, o sneakerius, pardon. Hilfigeris ar Ralph Laureno Polo vapšė casual, kai golfo varot žaist kažką labiau niche lyg reiktų dėvėt. Čia jūsų buto rangovas jau dėvi šitus brandus, ne jūs.
Prie visą ko dar nuolat jauties kaimietis, nes niekur nebuvai, nors prieš tris mėn buvai prie Lake Como, dar prieš tai Tailande. Bet šiemet jau vien mano feede draugai keliavo į Tanzaniją, Keniją, Argentiną, Čilę, Costa Ricą. Australija, Naujoji Zelandija ir visa Azija apskritai mainstreamas, neregistravau net.
Visi bent savaitgaliui lankė Milaną, Boloniją ar Paryžių. O aš atsimenu mama pasakojo, kaip crepai su cinamonu už jai nesuvokiamą kiekį frankų kvėpėjo Paryžiaus gatvėse, kai dar besilaukdama mano sesers (vadinas kažkur prieš 21 metus) pirmą kartą lankė Prancūziją. Tada grįžo į autobusą konservų atsivežtų. Bet 2021ais metais nujaučiu tėvai jau bus visus kontinentus išlankę. Nebevalgydami konservų nei namie, nei autobusuose. Iš kokio skurdo mes išbridom, ar susimąstot.
Ir dar atkreipkit dėmesį, jei prieš 3-4 metus tikrai visi buvom pasinešę ant energetinio saugumo, gynybos, investicijų pritraukimo, tokių gyvybiškai svarbių valstybei klausimų, tai šian kažkaip biški chill. Fintečeriai aplink visur kur dairais, parkės dėl blockchaino sandboxų paleidimo pirmiems.
Jau aplinkosauga įdomu, gyvūnų, gal net ir moterų teisės kažkiek. Aš daug kartų Justui atėjau pasakyt, kad in a political map aš jau randu save kairėje. O jis išklausė ir sako lope tu, čia postmodern, čia postmodern values, beibėnai, sveikinu, tu išpindėjus vakarų millenialsė. Apsidžiaugiau. Ne dėl savęs, dėl Lietuvos, vadinas dasivystėm jau, kad postmodernius jautruolius išauginom. Vadinas life is good, life is comfortable.
Išpindėjom, bent Vilniuje, kaip proper normali vakarų valstybė. Dar čiut čiut ir bus visai gerai. Žinau, kad jūs, kurie darot dalykus, kuriuos užrašiau viršuj, darot, nes šiaip dafiga dirbat ir uždirbat, esat darbštūs perfekcionistai smartassai ir labai gyvenime stengiates, ir jums vis atrodo, kad Lietuva nedaro enough. Ir ji nedaro.
Bet pradedu suprast, kad šito veržlaus ir žingeidaus elito dėka mes vis vien einam į priekį nerealiais tempais, vedami ar tempdami paskui tą savo Vyriausybę. Apie mus už dar 25 metų kalbės kaip apie ekonominį stebuklą, gal mažešnį nei Airijos ar Singapore, bet vis tiek stebuklą.
Seniai karas buvo, bet ne taip seniai buvo sovietų sąjunga, kai pagalvoji. Liudijame kelią į ekonominį stebuklą savo pastangomis ir prezencijomis, mielieji, per 26 metus nepriklausomybės daėjom iki Yuzu, nišinių kvepalų ir Balenciagos sneakerių. Kartais juokinga, bet tokie tie išsivysčiusios civilizacijos požymiai. Keep going, Lietuvos upper middle class."
Viktorijos atsakas:
„Nuo valymosi grikiais pagavo įkvėpimas, tai dabar jūs man pasakykite kokiai klasei priklauso mano šeima?
Jau seniai su Andrium nieko nepirkom. Mūsų dulkių siurblys mena įkurtuves sodo namelyje, kurį nusipirkome su biešana paskola likus dviems mėnesiams iki krizės pradžios. Bet atrodo vis dar kaip naujas, nes labai tingiu kaskart traukti tą laidą ir pravalyti vidurius, kuriuose pilna lego kaladėlių, apkramtytų dešrelių ir lietuviškų, ne euro, centų.
Už tai pasidarėme euro remontą. Su antra biešana paskola, nes gi neužteko proto pasidomėti rinkos kainomis, kiek kainuoja remonto darbai. Kai pagalvoji, kaip viskas pasikeitė – tik ne mūsų su Andrium gyvenimas.
Vis dar esame ištikimi Opeliams ir šitas net nežinau kurių metų gamybos. Džiaugiuosi, kad bent jaunesnis už mane.
Nuplauname kartą per metus ar du – nu nes koks gi tikslas, kai Lietuvoje nuolat sninga ir lyja. Technikinę perėjo iš antro karto, bet iš karto po jos vėl sugedo. Galiausiai nustojome kreipti dėmesį į visas ten degančias lemputes – visiems sakome, kad elektronika susikniso.
Padangas keitė kokiam tai serviziuky, bet jas nuolat nuleisdavo, tai Andrius Lidle nupirko išmanią pompą, kad man nereiktų kaskart auginti tricepsų ir bicepsų. Bet šita nelabai moku naudotis, tai paprasčiau paskambinti jam ir iškeikti, kad vėl sugedo mašina. Paskutinį kartą buvo sugedusi, kai pasibaigė dyzelis. Iš kur man žinoti, kad baigsis – elektronika tai susiknisusi.
Parduotuvėje apsipirkinėju kaip kumelė su akidangčiais: agurkai, pomidorai, duona, pienas, vištiena, kiaušiniai, sviestas, grietinė, ryžiai, grikiai ir makaronai. Daugiau neneša fantazija, nes vis tiek nemoku normaliai gaminti. Kartais, šeimai palepinti, paimu skumbrės ir šaldytų krevečių. Andrius išverda vandenyje su druska ir vis sako, kad reiktų ir citrina apšlakstyti, bet nuolat pamirštame ją nusipirkti.
Per Kalėdas metams į priekį atsivalgome mandarinų, o visus kitus vienuolika mėnesių graužiame obuolius. Jų nuolat mėtosi namuose, ypač, kai gyveni sode. Šeima visai išnaglėjo, obuolio net nebelaiko vaisiumi, vaikai prašo bananų. Kai nupigina žemiau euro paimu kekę – gyvename gi tik vieną kartą.
Paskutinį kartą šampūną ir muilą pirkau „Lidle“, Andrius tegul ten viską plaunasi. Aš radau kažkokį prabangesnį „Eurokose“, rinkausi pagal paveiksliuką, kuris gražiausias. Muilui keliu didelius reikalavimus, tai perku lietuvišką „Smile“, nes su juo reikia nusiplauti ir makiažą.
Vieną kartą, prieš vestuves, kai buvau pas kosmetologę, ji manęs paklausė, kuo valau veidą, kokį dieninį ir naktinį kremus naudoju. Pasakiau, kad plaunu vandeniu ir muilu, daugiau nieko – vos nenualpo. Iš karto pasiūlė botulino injekcijas – sako padarytos žalos jau joks kremas neatitaisys.
Adatų bijau kaip pajamų deklaracijos kiekvieną pavasarį, tai nusprendžiau, kad jei jau per vėlu – kam stengtis. Toliau plaunu vandeniu ir muilu. Kažkada buvau nusipirkusi micelinio vandens – vaikai pabandė išgerti: vanduo gi, sako! Tai daugiau tokių nesąmonių nedarau.
Kvepinuosi dažniausiai vyro kvepalais, kuriuos jis turi nuo savo kažkurio tai gimtadienio. Pirkau švelnius tokius, o ką – jam patinka ir man gerai.
Pavadinimo nežinau, bet kainavo baisiai brangiai – apie 50 eurų su nuolaida. Bet butelis labai didelis – vos ne kaip bambalis. Už tai užtenka ilgam. Bet man jau šiek tiek jie nusibosta, todėl, kai pasibaigia „Cien“ tualeto gaiviklis, paspaudžiu kartelį kitą, nes Andrius leis nupirkti kitus, tik kai šitie išsibaigs.
Pastą perku „Blend-a-med“, tą pačią, kur ir mokyklos laikais pirkdavau. Įtariu, kad joje gali būti kokių nors priklausomybių skatinančių medžiagų, nes kažkaip kitos pastos, kiek bandėme – neskanios. Dabar perkame ypač dideles pakuotes, nes pusę jų vaikai sutepa ant veidrodžių. Bet pastebėjau, kad pavilgius iš senų sukarpytų medvilninių maikių padarytais skudurėliais – visai neblogai nusišveičia.
Andrius skutasi pats ir visada susipjausto. Apsiklijuoja tualetinio popieriaus gabaliukais ir vaikšto, kol nustoja čiurkšlėmis tekėti kraujas. Dėl jo perku plonesnį, viensluoksnį tualetinį popierių, kad geriau liptų prie odos. Sako jo „Gilletas“ jau nelabai ima. Nežinau, kai paskutinį kartą skutausi kojas, viskas normaliai buvo.
Mano antakiai vis bando susitikti, tačiau tai pastebėjusi negailestingai išraunu nepaklusniausius plaukus. Kaip ir žilus, kurių, žiūriu vis daugėja. Greičiausiai – nuo streso. Andriui liepiu daryti atpalaiduojančius masažus, tai jis pasistengia nueiti miegoti anksčiau. Tada prašau vaikų, kad palaipiotų kojomis ant nugaros, sprando – kažkiek atleidžia ir vėl galima gyventi.
Nagus nusikerpu iki mėsų, kad nieko neprilįstų į panages ir visada atrodytų tvarkingai. Andrius visada ant manęs rėkia, kad nesugebu pati nusikirpti dešinės rankos nagų ir sako, kad kitą kartą nukapos juos kirviu, tačiau galiausiai įkalbu. Jam pačiam problemų nekyla – nusikramto. Laką turiu nuo 12 klasės išleistuvių, bet, atrodo, jau uždžiuvo. Kažkada dariausi gelinį manikiūrą – po to kai vos nenusilaužiau piršto atidarinėdama piniginę, daugiau taip neberizikuoju.
Kai varydama su lygumų slidėmis, pirktomis Panevėžio mašinų turguje (nežinau, kodėl jį taip vadina, nes ten vien padėvėti drabužiai ir daiktai) už 20 eurų, įvariau į pušį – teko pasėdėti poliklinikose. Visai smagus laikas – susipažinau su Aldute ir Jonu, kurie periodiškai ateina išsirašyti vaistų nuo spaudimo ir miego. Sakau, tai gal ne nuo miego, o kad miegotumėte?
Ne, sako, vaikeli, nuo miego vaistukų reikia, nuo miego. Tai taip, kankinami nemigos ir sėdėjome, gyvenimo istorijomis dalinomės iki pietų, kol gydytoja pasakė, kad mano amžiuje reiktų ramiau su ekstremaliomis pramogomis. Tikrai – lygumų slidės – baisiai ekstremalus daiktas, įsitikinau.
Grįžau prie paprastesnių sporto šakų – bėgimo aplink sodus ir mankštų namuose ant kilimėlio. Žiemą su vasariniais kedais gal ir nelabai patogu, bet vis tik Nike – gerai ventiliuoja, pirkau prieš dvejus metus 50 cent padėvėtuose, visiškai naujus, dar su kaina, už 20 eurų.
Timpas turiu net trejas – visas jas pirkau „Decatlone“. Nuodėmė neimti, kai po 10 eurų. Iki tol bėgiojau su mergautinėmis, bet kaimynai jau ėmė sakyti, kad mano užpakalis primena makakos, suprask, jau gerokai apsitrynęs. Kartais ant viršaus užsidėdavau lietaus kelnes. Jas parsivežiau prieš penkerius metus iš Anglijos. Kai ten gyvenome, nuolat lijo. Tik grįžusi namo supratau, kad Lietuvoje lietaus kelnės ne tokios ir reikalingos. Bet kad nemesti pinigų į balą – sunešiosiu.
Pirštines maudavausi mximines, nes vis tiek pamesdavau dar nesibaigus sezonui. Patikimą kepurę turiu dar nuo tų laikų, kai mokėjau megzti – vis tiek bėgant miške niekas nemato.
Kartais su Andriumi nueiname į kiną, bet popkornus ir kokakolą nešamės iš namų. Girdėjome, kad lyg ir negalima, bet kuprinių niekas netikrina. Kartą nešėmės sėmkų, pasijautėme, kaip senais gerais laikais – prie narvelio. Gerą bajavyką rodė, visai kaip mūsų kieme Dariokas talžydavo Marelį.
Būna ir į spektaklį vieną kitą nueiname. Dažniausiai renkamės vietas kur nors ant laiptų arba stovimas. Nu nes koks tikslas mokėti už kėdes, kurios tokios pat patogios, kaip ir grindys. Ten sėmkų nesinešame, užtai visą laiką laikomės už rankų ir suokalbiškai šnibždamės, kaip grįžę namo intelektualiai gersime Kagorą.
Kol kiti nori nuosavų namų, mes gyvename savo 6 arų sklype, kurį Andrius užsėjo žole, nes bulvės kažkaip neaugo. Pasirodo, ravėti ir laistyti jas reikėjo. Neseniai susidėjome sienines spintas, bet taip ir liko neužbaigtos, nes meistras padarė broką ir daugiau nebepasirodė. Bet gal ir gerai, nes likusios sumos taip pat nepasiėmė. Sutaupėme ir prie spintų pripratome – originalios – niekas kitas neturės tokių, neužbaigtų.
Po remonto vis dar nespėjome pilnai įsirengti namų. Virtuvės baldamas nebeužteko pinigų, tai įsinešėme tetos stalą iš skladuko ir naudojame. Kad siena neišsiteptų prišaudėme agroplėvelę ir vuolia – laikys kokius metus-dvejus, kol susitaupysim.
Anyta padovanojo naujus puodus – sako geri, naujai virtuvei bus. Padėjome į rūsį, seni dar irgi gerai makaronus verda.
Indus plauname rankomis, nes aš nekenčiu gaminti, todėl Andriui visada sakau, kad geriau jau plausiu viską. Jeigu neliks ko plauti – man reiks gaminti. Gal tiek to. Fairy dabar padarytas, kad minkštintų odą, tai ir rankoms gerai, ir indai švarūs.
Kartą draugė patarė naudoti pirštines. Visai pablūdo – aš jas užsimaunu tik ypatingomis progomis, kai valau klozetą. Gi turėti dvejas – visai nelogiška – o jei sumaišysiu, kurios yra kurios!
Patalynę perkam iš Ikea. Jeigu medžiaga fainesnė, tai ir suknelę kokią susimeistrauju. Siūti nemoku ir siuvimo mašinos neturiu, bet teisingai suraišiojus dirželius, visai neprastas drabužis išeina. Aišku, į Žmones neisiu, bet ten manęs ir nekviečia.
Neskaitau ir to žurnalo, neperku knygų – einu į biblioteką. Imu visas knygas iš eilės, dažniausiai tas, kurios rašo, kaip uždirbti milijoną. Kaip matote, sekasi nelabai, bet neprarandu vilties. Berods vienoje iš jų rašė: vok, vok ir suvoksi. Tai vis bandau suvokti, kaip bent iki tos plačiai aprašytos vidurinės klasės patempti. Ji tiek visko turi!
O aš tai ką – dvi paskolas, daugybę sąskaitų, vieną vyrą, du vaikus ir tiek pat džinsų. Visus juos pirkau per išpardavimus, bet vis tik norėčiau jau ko nors labiau jau pagal sezoną – oras sušilo, paslėpsniai šunta.
Dar pamiršau paminėti šunį, tai jis puikiai neutralizuoja maisto likučius. Ypač to, kurį gaminu aš. Valgo net apsiputoję – aš net Andriui sakau – pažiūrėk, kaip skanu.
Su Rokse reguliariai išeiname pabėgioti, bet į žmones neiname. Nežinau kaip, bet ji kaskart sugeba rasti ir išsivolioti kažkieno kake, tai tenka plauti po šlanga. Gerai, kad turiu gumines pirštines, su kuriomis klozetą valau, nes kitaip nežinau ką daryčiau – gal Andriaus prašyčiau.
Šampūną naudojame kažkokį skirtą šunims. Rašo, kad nuo blusų. Padėjau aukščiau, kad Andrius netyčia nesunaudotų. Jis nieko neskaito. Mano intymios higienos prausiklį sunaudojo vietoj dušo želė.
Nueiname ir į kavinę – Andrius net leidžia pasirinkti kur labiau noriu: į Čili picą ar Čarli picą. Bet dažniausiai nueiname iki šalia namų esančios kebabinės, nes nu sveikiau – daržovių daug prideda. Ir būtinai paprašau be majonezo, nes mane nuo jo beria. Tai Andrius liepia neišsikalinėti ir paprašo dvigubo majonezo dozės – jis jau tikrai nemokės už orą.
Namuose kažkur mėtosi televizoriaus Funai pultelis. Remontavome jį jau du kartus. Televizorių, ne pultelį. Pultelį Telia duoda už dyką, jei pasakai, kad sugadino vaikas. Tarkime, netyčia užlipo. Nesakai, kad įmetė į klozetą. Gerai, kad turime tas gumines pirštines.
Labai mėgstame selfintis ir fiksuoti gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Mano telefonas neturi jokio pavadinimo ant abloškės, bet labai džiaugiuosi, kai visi pastebi, kad labai panašus į Apple. Realiai beveik ir yra Apple, tik be obuolio. Kol išmokau tarti pavadinimą – kažkoks Xiaomi. Sako kinai gamina. Nežinau, aš pirkau Pigu.lt per išpardavimų naktį.
Šiemet, po penkerių metų, pagaliau išvykome su Andriumi į kelionę. Savaitgalį praleidome Barselonoje. Nakvojome 10 kilometrų nuo centro nutolusiame kažkokiame hostelyje, viename kambaryje su keturiomis lovomis.
Gerai, kad sesuo su draugu neknarkė, nes knarkėme mes su Andriumi – to jau būtų buvę per daug. Dušas buvo bendras, prausėmės su kokia tai vokiete.
Ji tokia atsipūtusi buvo, visus savo atsipūtimus ramiai sau demonstravo, o aš tai ką, drovus esu žmogus, bandžiau susivynioti į A4 formato rankšluostį. Ji man kažką sakė fiur fus, fiur fus, tai supratau, kad tikriausiai yra kokia tai futbolo gerbėja, nes vokiškai jis ten kažkaip fusbolas yra.
Lauktuvių parvežėm tik anytai, nes ji kolekcionuoja magnetukus ant šaldytuvo ir pasakė, kad jeigu neparvešime, daugiau niekada negamins tinginio. Tai apėjome visą centrą, kol radome po 90 centų, nes visur kitur tai euras buvo.
Per dvi dienas suvaikščiojome 60 tūkstančių žingsnių ir prisitrynėme nemažai pūslių, bet kadangi Ispanijoje Sangria kainavo panašiai kaip vanduo – veikė ir kaip nuskausminamieji.
Prie tos nuolat statomos Katedros vos kažkaip nusifotkinome per gaujas su selfių stikais, bet mes turėjome Paulių, tai nors iš šūdinai, bet padarė kelias nuotraukas. Šeimos albumui nelabai kas bus, bet šiek tiek apkarpius ir uždėjus filtrą, feisbukui bus gerai. Galėčiau ir prie Photoshopo prisėsti, bet sesė liepė nebūti pensininkei. Ji mileniumė, o aš tai ką – lopė sako tu, kai paklausiau kas čia blogo.
Tai iš tiesų – nieko čia blogo. Geras tas mano gyvenimas. Sako, Vilniuj visi šūstrai gyvena, išpindėję. Sako, kad karas jau seniai buvo. Skaičiau apie tuos visus dalykus ir pusės jų pavadinimų net nežinojau, vietomis, nesupratau – teko googlinti.
Dabar jau žinau, ko galima norėti ir ką galima turėti.
Gerai, kad karas praėjo – išsikovojom laisvę. Pasirinkimų ir neribotų galimybių laisvę. Tai džiaugiuosi dėl jos ir todėl, kad be laisvės turiu ir nepriklausomybę. Tik dabar supratau, kokia vis tik esu nepriklausoma nuo daiktų.
Nuotraukoje mano reali virtuvė. Taupom. Planas – pasikeisti iki Kalėdų. Tik dar nenusprendėm – kurių."
