Apie „Minesotos“ programos ypatumus laidoje „Paimk gyvenimą į savo rankas“ pasakojo Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorės patarėjas, gydytojas psichiatras dr. Emilis Subata, o savo patirtimi apie bendruomenės svarbą sveikimo procese pasidalijo anoniminių lošėjų grupės narys Jonas (vardas pakeistas).
„Minesotos“ programos ištakos siekia Jungtines Amerikos Valstijas, Minesotos valstiją. E. Subata pasakoja, kad programa atsirado gydytojams pastebėjus, jog priklausomybių gydymas ne visuomet padeda išvengti atkryčio – pacientai į gydymo įstaigas sugrįždavo ne kartą.
Siekiant geresnių rezultatų, į ligonines buvo pakviesti anoniminių alkoholikų savipagalbos grupių nariai, kurie padėjo pacientams tęsti sveikimo procesą ir po gydymo. Pastebėta, kad tokiu būdu pacientai rečiau atkrisdavo.
Pasak gydytojo, vienas svarbiausių gydymo aspektų – paties paciento įsitraukimas į sveikimo procesą. Norint pasiekti ilgalaikių pokyčių, neužtenka vien gydytojų pagalbos – žmogus turi išmokti atpažinti savo ligą, jos simptomus ir suprasti, kaip į juos reaguoti.
„Pacientas, tam, kad sveiktų, jis turi pripažinti, kad serga, jis turi pažinti savo simptomus, stebėti kada jie paūmėja, žinoti kaip reaguoti į tuos paūmėjusius simptomus ir atvirai priimti gydytojų-specialistų teikiamą pagalbą, tam, kad toliau sveiktų“, – teigia gydytojas psichiatras.
„Jie save pamato kaip veidrodyje“
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad „Minesotos“ programa iš kitų gydymo būdų išsiskiria tuo, jog pacientai dirba ne tik su įvairiais specialistais – nuo psichologų iki dramos terapeutų, bet ir aktyviai bendrauja tarpusavyje.
„Visa esmė yra tampri komunikacija tarp pačių pacientų. Jie kiekvieną dieną, po porą valandų, dalyvauja psichokorekcinėse grupėse, kur ir vyksta tie esminiai pokyčiai – emocijų pažinimas ir ligos pripažinimas. Tad jie, būdami grupėse su kitais pacientais, jie save pamato kaip veidrodyje“, – pasakoja E. Subata.
Kartu nuo priklausomybių besigydantys žmonės lengviau pastebi ir pripažįsta savo ligos požymius. Bendra patirtis leidžia geriau suprasti, kad su panašiomis problemomis susiduria ir kiti: „Dirbdami grupėse, stebėdami vieni kitus, pastebi, kad jie serga liga.“
28 dienos suteikia pagrindus šviesesnei ateičiai
Nusprendus gydytis pagal „Minesotos“ programą, pacientas ligoninėje praleidžia net 28 dienas. Per šias keturias savaites jis intensyviai dirba su savimi, stengiasi geriau suprasti savo emocijas, ligos simptomus ir mokosi, kaip su priklausomybe tvarkytis ateityje.
„Žmogus praleidžia 4 savaites labai intensyviai dirbdamas, vykdantis užduotis, atsitraukdamas nuo visų kitų savo problemų, tai 4 savaites yra pakankamas laiko tarpas tam, kad sudėliot kažkokius pagrindus“, – pasakoja gydytojas.
Vis dėlto E. Subata atkreipia dėmesį, kad „Minesotos“ programa pirmiausia skirta žmonėms, susiduriantiems su itin rimtomis priklausomybės sukeltomis gyvenimo krizėmis.
„Įsivaizduokit, 28 dienas ligoninėje, nei vienas iš mūsų nenorim praleisti daug laiko ligoninėje. Tai aišku, ateina žmonės, kurie jau patiria rimtas krizes gyvenime.“
Pasak gydytojo, džiugina tai, kad priklausomybių gydymą lydinti stigma pamažu mažėja. Gydymą kartą per metus finansuoja Valstybinė ligonių kasa, o patekti į „Minesotos“ programą nėra sudėtinga – pacientui tereikia kreiptis į šeimos gydytoją dėl siuntimo.
„Tam, kad patektų pacientas į Minesotos skyrių, jam reikia paimti siuntimą iš šeimos gydytojo. Tai dabar daugelis šeimos gydytojų labai ramiai išrašo siuntimą, išrašo diagnozę „priklausomybė nuo alkoholio“ ar nuo tam tikrų medžiagų.“
E. Subata pripažįsta, kad bėgant metams pagalbos besikreipiančių žmonių skaičius auga. Vis dėlto didėjantis gydymo poreikis atskleidžia ir kitą problemą – šiuo metu „Minesotos“ programa taikoma tik trijuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Gydymo poreikis, pasak gydytojo, yra gerokai didesnis.
„Yra nuolatinės eilės, kad į Minesotos skyrių patekti, tenka palaukti ir ilgiau nei 1 mėnesį“, – pasakoja E. Subata.
„Bendruomenė suteikia didžiulį palaikymą“
Bendruomenės svarba sveikimo procese atsiskleidžia ir savitarpio pagalbos grupes lankančių žmonių patirtyse. Anoniminių lošėjų grupės narys Jonas pasakoja, kad „bendruomenė suteikia didžiulį palaikymą, bendrystę, rūpestį bei emocinę pagalbą“.
Anot Jono, specialistai ir artimieji ne visada gali visiškai suprasti priklausomybę išgyvenantį žmogų.
„Specialistas gali padėti nustatyti priežastis, kodėl lošėjas lošia, padėti suprasti ir pažinti save, bet tai nebus vaistas, kuris nutrauks lošimus ar padės išvengti atkryčio ateityje. O lošėjo artimieji kenčia net labiau, nei pats lošėjas. <...> Artimieji labai dažnai pasąmoningai smerkia lošėjo poelgius, kelia ultimatumus, kurie lošėjui sukelia papildomą psichologinę naštą. Todėl tik tokie pat lošėjai, kurie turi panašią patirtį, gali visapusiškai suprasti ir padėti lošėjui negrįžti prie kompulsyvaus lošimo“, – teigia Jonas.
Pirmieji žingsniai
Pasak Jono, viena didžiausių kliūčių pripažįstant priklausomybę – baimė būti nesuprastam. Būtent ji neleidžia perlipti per save ir pripažinti, kad turi problemą, kurią reikia spręsti. Pirmąjį žingsnį vyras žengė atvirai pasikalbėdamas su artimiausiu žmogumi – mama.
„Prisipažinimas nebuvo lengvas. Tai buvo didžiausi patirta gėda mano gyvenime. Jaučiausi beviltiškai. Mamos reakciją vis dar be galo skaudu prisiminti“, – atvirauja jis.
Judviejų pokalbio metu Jono mama paragino sūnų kreiptis į specialistą. Šio apsilankymo metu specialistas jam pasiūlė apsilankyti anoniminių lošėjų grupės susitikime.
Tiesa, pirmasis apsilankymas nebuvo lengvas. Prisimindamas jį, vyras neslepia, jog skeptiškumo nuošalėje palikti nepavyko: „Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip sekta. Grupė labai skirtingo amžiaus žmonių, susikibę rankomis kalba maldą, o tada skaito kažkokią neaiškią literatūrą apie lošimą... Sėdėjau ir galvojau „čia man ne vieta“.“
Vis dėlto susitikimui tęsiantis ir dalyviams pradedant pasakoti apie savo išgyvenimus, Jonas ėmė atpažinti save kitų istorijose. Pasak jo, būtent tada atsirado suvokimas, kad su priklausomybe jis nėra vienas.
„Supratau, kad aš nesu vienas, kad čia sėdintys žmonės išgyveno mažų mažiausiai lygiai tą patį, o dažnas ir daug baisesnį gyvenimą“, – pasakoja jis.
Susitikimų specifika
Anoniminių lošėjų susitikimuose galioja tam tikros taisyklės. Pasak Jono, jos gana griežtos: kalbama po vieną, o kalbančiajam negalima trukdyti – jo pertraukti, vaikščioti, blaškyti dėmesio, įžeidinėti ar vartoti necenzūrinius žodžius. Dalyviai skatinami gerbti vieni kitus ir atidžiai išklausyti.
Kiekviename susitikime pasirenkama konkreti tema, leidžianti pažvelgti į skirtingus gyvenimo su priklausomybe ir be jos aspektus. Dalydamiesi asmeninėmis patirtimis dalyviai gali ne tik geriau suprasti savo išgyvenimus, bet ir atrasti žmonių, išgyvenančių panašias patirtis.
Paklaustas, ką pasakytų žmogui, suprantančiam, kad turi problemą, tačiau vis dar nedrįstančiam kreiptis pagalbos, Jonas ragina nelikti vienam: „Tu nesi vienas, mūsų daug, ir tik dirbdami kartu mes galime tai įveikti“.
Apie ką kalbėjome laidoje?
00:00 Laidos temos ir pašnekovo pristatymas
00:47 Minesotos programos kilmė ir atsiradimas Lietuvoje
04:03 Kaip vyksta gydymas?
06:27 Kaip išvengiama atkryčio?
08:36 Kokioms priklausomybėms gydyti skirta „Minesotos“ programa?
10:07 Programos veiksmingumas
11:00 Neigiamas požiūris į gydymą
12:24 „Minesotos“ skyriai Lietuvoje
13:08 Stigmos mažėjimas
14:04 Kas dažniausiai kreipiasi dėl gydymo?
15:55 Kuo išsiskiria „Minesotos“ gydymas?
17:18 Ar žmonės į gydymą grįžta ne vieną kartą?
18:04 „Minesotos“ programos trūkumai
19:34 Specialistų rengimas
21:10 Ar „Minesotos“ programa plečiasi kituose Lietuvos miestuose?
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
