Naujienų portalui tv3.lt etnologė E. Valentė pasakoja apie senuosius mirusiųjų pagerbimo papročius, protėvių palikimo svarbą šiandien, atskleidžia savo požiūrį į Heloviną ir paaiškina, ką svarbu prisiminti pagerbiant išėjusius žmones.
Etnologė įvardijo, ko nereikėtų daryti lankant mirusiuosius
Paklausta, į ką reikėtų atkreipti dėmesį lankantis kapinėse per Vėlines ir Visų Šventųjų dieną, E. Valentė pirmiausia ragina susitelkti į šviesius prisiminimus apie išėjusius žmones.
Pasak jos, svarbu nepamiršti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra prasmingas, net jeigu vieni žmonės paliko ryškesnį pėdsaką nei kiti.
„Visų pirma, reikėtų puoselėti pačius šviesiausius ir geriausius prisiminimus apie mirusiuosius. Juk ne veltui sakoma: apie mirusįjį arba gerai, arba nieko. Svarbu, kad tai, kas šviesiausia žmogaus gyvenime, ir išliktų“, – sako etnologė.
Anot pašnekovės, minint mirusiuosius nereikėtų susitelkti į piktas mintis ar nemalonius praeities įvykius. Ji ragina mokytis atleisti ir paleisti nuoskaudas, nes tai, jos teigimu, padeda žmogui pačiam tapti šviesesniam ir geresniam.
„Nereikėtų prisiminti piktų minčių, kokių nors negerų įvykių. Geriau yra atleisti, paleisti. Ir ne tik geriau, bet tiesiog būtina, nes nuo to mes šviesėjame, daromės geresni“, – aiškina E. Valentė.
Etnologė taip pat kalba apie maldos ir gero žodžio svarbą. Jos teigimu, net jei santykiai su išėjusiu žmogumi buvo sudėtingi, galima jį prisiminti be pykčio, atleisti ir palinkėti ramybės.
„Jeigu mes už juos pasimelsime, užtarsime, gerą žodį pasakysime, atleisime ir paleisime, žinoma, jiems irgi bus geriau“, – sako pašnekovė.
Pasak E. Valentės, svarbiausia mirusiuosius prisiminti su pagarba ir meile. Ji pabrėžia, kad šių dienų prasmė neapsiriboja apsilankymu kapinėse – tai ir galimybė apmąstyti savo santykį su išėjusiaisiais, išsaugoti gražiausius prisiminimus ir puoselėti tai, ką iš jų paveldėjome.
„Pagarba ir meilė mirusiesiems yra būtina“, – pabrėžia etnologė.
Kas slypi už Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių tradicijų?
Nors Visų Šventųjų diena ir Vėlinės minimos lapkričio 1-ąją ir 2-ąją, žmonės šias datas neretai suplaka į vieną. Etnologės E. Valentės teigimu, norint suprasti jų reikšmę, svarbu pažvelgti į senesnius tikėjimus ir tai, kaip laikui bėgant jie susipynė su krikščioniškomis tradicijomis.
Pašnekovė aiškina, kad skirtingi tikėjimai, atėję į naujus kraštus, dažnai ne panaikindavo vietos gyventojų papročius, o juos perimdavo ir pritaikydavo savo šventėms. Todėl šiandien įprastos religinės tradicijos gali turėti kur kas senesnes šaknis, nei manoma.
„Naujas tikėjimas senuosius papročius pritaiko savo šventėms. Atsiranda pavadinimas, kuris skiriasi, bet iš tikrųjų ne taip jau labai ir skiriasi“, – pasakoja E. Valentė.
Anot jos, seniau šventumo sąvoka buvo daug platesnė nei šiandien. Šventumas buvo siejamas ne tik su religija, bet ir su pačia gyvybe – žmogumi, augalais ir kitomis gyvybės formomis. Todėl, etnologės teigimu, mirusiųjų pagerbimas buvo svarbi senojo pasaulėvaizdžio dalis, kuri vėliau buvo perimta ir krikščioniškų tradicijų.
Paaiškino, kodėl protėvių palikimas svarbus ir šiandien
Pasak E. Valentės, ryšys su mirusiaisiais neapsiriboja vien giminystės saitais. Protėvių palikimas apima ir kultūrą, žinias, vertybes bei idėjas, kurias perima ateinančios kartos. Todėl prisimindami išėjusius žmones galime galvoti ne tik apie savo šeimą, bet ir apie asmenybes, kurios padarė įtaką mūsų pasaulėžiūrai.
„Visi mes esame savo protėvių, savo mirusiųjų tęstinumas. Tarsi ta banga, kurią stumia mūsų protėviai. Tai ne tik mūsų seneliai, proseneliai ar kiti giminaičiai, bet ir mūsų mokytojai, kultūros žmonės, autoritetai. Per genetinį, bet ir kultūrinį palikimą esame jų tęstinumas“, – sako etnologė.
Jos teigimu, šiandien dažnai daugiausia dėmesio skiriame išoriniam mirusiųjų pagerbimui – lankome kapus, uždegame žvakes, tvarkome aplinką. Tačiau ne mažiau svarbu apmąstyti, ką patys esame paveldėję iš ankstesnių kartų ir kaip tą palikimą tęsiame savo gyvenime.
„Galime pagalvoti, kad tai daugiau išorinė šventė, nes einame į kapus ir uždegame žvakutes. Tačiau iš tikrųjų dar svarbesnis yra bendravimas su savimi, savo vidumi, įsigilinimas į save ir suvokimas, ką turime savyje, ką esame gavę iš savo protėvių“, – aiškina E. Valentė.
Helovinas – nesutampa su mirusiųjų pagerbimu?
Helovinas Lietuvoje kasmet sulaukia daugiau dėmesio – žmonės puošiasi įvairiais kostiumais, organizuojami teminiai vakarėliai, o viešosios erdvės pasipuošia moliūgais ir šiurpiais dekorais. Vis dėlto E. Valentė šią šventę vertina kritiškai ir mano, kad jo idėjos nesutampa su lietuviškomis mirusiųjų pagerbimo tradicijomis.
„Labai gaila, kad braunasi Helovinas, kuris yra visiškai svetimas mūsų tautos papročiams, nes neatitinka darnos su savo protėviais ir visu tuo, ką iš jų paveldėjome, principo“, – teigia etnologė.
Pašnekovės vertinimu, Helovinas siejamas su baime, siaubu ir smurto vaizdiniais, o lietuviškose mirusiųjų pagerbimo tradicijose svarbesni yra pagarba, prisiminimas ir ryšys su ankstesnėmis kartomis.
„Tai galėtų būti atskiras tyrimas. Helovinas nėra joks karnavalas, pašaipa ar humoro forma. Tai yra prievartos ir smurto kulto padarinys. Deja, labai gaila, kad ši šventė po truputį bando įsišaknyti ir pas mus“, – teigia E. Valentė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
