Neseniai atliktas tyrimas „Ne išgyventi, o gyventi!“, kuriuo buvo siekta išsiaiškinti sergančiųjų prostatos vėžiu jauseną, jų lūkesčius ir baimes, atskleidė šokiruojančią tiesą. Paaiškėjo, kad vyrai labiau bijo prarasti vyriškumą nei mirti.
Sukelia komplikacijų
Lietuvoje kasmet prostatos vėžiu suserga 2 500–3 000 vyrų. Šiuo metu Europoje prostatos vėžiu serga net 3 mln. vyrų.
„Apie 70–80 proc. prostatos vėžiu susirgusių vyrų po gydymo gyvena ilgiau kaip 15 metų, ir jų nereikia daugiau gydyti. Tai reiškia, kad jie pasveiksta, – pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Urologijos klinikos vadovas, Urologų draugijos prezidentas profesorius Mindaugas Jievaltas. – Tačiau gydymas jiems gali sukelti komplikacijų, kurios juos vargins likusius gyvenimo metus.“
Pasak profesoriaus, jeigu vyrai operuojami, maždaug trečdalis ketvirtadalis jų gali susidurti su sunkumu sulaikyti šlapimą. Tokios komplikacijos rečiau pasitaiko tiems pacientams, kuriems taikoma spindulinė terapija, tačiau dėl paveiktų kitų organų jiems gali atsirasti tokių nemalonių ligų, kaip cistitas ar prostatitas. Ir dėl vieno, ir dėl kito gydymo vyrams gali atsirasti erekcijos sutrikimų.
Išplitusiu vėžiu sergantiems vyrams, o tokių yra apie 10–15 proc., dažniausiai taikoma farmakologinė kastracija. Dėl to jie neišvengiamai susiduria su komplikacijomis, kurios smarkiai paveikia jų savijautą ir seksualinį gyvenimą, tačiau kito būdo išgyventi kol kas nėra.
„Kiekvienas vyras turi asmeninį psichologinį matą. Vieni į tai, kad nebegalės turėti lytinių santykių, žiūri ramiai, kitiems šis trūkumas tampa didžiausia gyvenimo tragedija. Todėl visada perspėjame pacientus, kad taip gali nutikti“, – tikino profesorius M.Jievaltas.
Bijo ne mirti
2015 m. atliktas tyrimas „Ne išgyventi, o gyventi!“ parodė, kad 54 proc. apklaustų išplitusiu vėžiu susirgusių vyrų nerimauja, kad turės intymumo problemų, o mirti baiminosi tik 36 proc. apklaustųjų.
„Kadangi vyrams, ypač jaunesniems, labai svarbu, kad nesutriktų erekcija, jie dažnai supainioja prioritetus. Sergant onkologine liga svarbiausia – išgyventi. Tik paskui reikia vertinti gydymo komplikacijas. Moterys išmintingiau formuluoja klausimus ir visų pirma galvoja, kaip suvaldyti ligą. Todėl labai gerai, kad į konsultaciją vyrai ateina su žmonomis, dukromis ar anūkėmis“, – teigė profesorius M.Jievaltas.
„Kiekvienam pacientui kruopščiai išaiškinu, kas gali nutiki, ir klausiu, kokie jo prioritetai, – sakė Nacionalinio vėžio instituto direktorius urologas profesorius dr. Feliksas Jankevičius. – Jeigu neišsaugosime gyvybės, kam tuomet reikalinga erekcija?“
Šiandien gydytojai daug žino apie onkologines ligas ir nustato ne tik prostatos vėžį, bet ir tai, koks jis: vienas vyras gali sirgti labai piktu vėžiu, o kitas – neagresyviu. Todėl pirmąjį teks kuo skubiau gelbėti, o antrojo gal net nereikės gydyti, tik stebėti. Žinoma, būtina pasitarti su gydytoju ir įsidėmėti, kokie požymiai gali rodyti, kad vėžys progresuoja, ir juos pajutus kuo skubiau kreiptis į gydytojus. Taip pat būtina reguliariai atlikti PSA tyrimą.
Deja, pasak profesoriaus M.Jievalto, ne visi vyrai gali gyventi su tokiu nerimu. Kai kurie grįžta pas gydytojus ir prašosi gydomi.
Lietuvoje, kur ligoniams prieinami beveik visi vakarietiški gydymo metodai, onkologai, chirurgai ir radiologai daro viską, kas įmanoma, kad pacientas patirtų kuo mažiau komplikacijų. Ir tai daro labai profesionaliai.
Bijo kalbėti
Nors, pasak tyrimo „Ne išgyventi, o gyventi!“, dauguma ligonių yra susirūpinę dėl intymumo problemų, vis dėlto jie nedrįsta kalbėti apie jas su savo partnerėmis: tik 38 proc. teigė, kad yra pasirengę tokiems pokalbiams, ir net 60 proc. ligonių partnerių tvirtino, kad norėtų aptarti intymumo problemas su pasiligojusiu vyru.
Profesorius M.Jievaltas atkreipė dėmesį, kad šių dienų visuomenėje sakyti, kad sergi onkologine liga, vadinasi, pripažinti, kad esi silpnas. Tai padaryti vyrams labai sunku. Tačiau bandantieji paslėpti savo ligą klysta – daug lengviau kovoti su liga dviese.
„Labai svarbu, kad gydytojas kalbėtųsi su pacientu ir jam paaiškintų visas galimas pasekmes. Visada vyrų primygtinai prašau ateiti su antrąja puse, nes neretai pacientų ausys, išgirdusios diagnozę, „užsikemša“, ir jie daug ko negirdi, o moterys, kaip rodo mano patirtis, dalykiškesnės, užduoda tikslius klausimus ir girdi atsakymus, aktyviai dalyvauja diskusijoje ir gali padėti vyrams priimti geriausius sprendimus“, – teigė profesorius.
Problema – ne liga, o požiūris
Seksologas Viktoras Šapurovas tvirtino, kad vyrai labai vertina savo seksualumą, todėl jų galvose gajus mitas, kad, sutrikus galimybei atlikti lytinį aktą, moteris juos paliks. Minėtas tyrimas parodė, kad tik trečdaliui moterų svarbus seksas.
„Jei vyras praranda šį gebėjimą, moteris, kurią vargino intymumas, gali tik apsidžiaugti, jei džiugino, reikia pagalvoti, kaip galima pratęsti seksualinį artumą. Priemonės priklauso nuo to, kokias galimybes vyras prarado, – įsitikinęs V. Šapurovas. – Meilės aktas – ne vien varpos judesiai makštyje. Moteris gali sukelti vyrui didelį pasitenkinimą, net jeigu jis negali pasiekti orgazmo. Vyresniam vyrui tampa svarbūs prisilietimai ir glamonės.“
Todėl gydytojas nesiūlo priprasti prie minties, kad sekso nebebus, priešingai – jis siūlo tęsti lytinį gyvenimą, tik reikia atverti protą platesniam požiūriui.
„Mūsų visuomenė linkusi nurašyti vyresnius žmones. Pensinis amžius nėra gyvenimo pabaiga. Ir toks žmogus turi būti kažkam reikalingas, nes nuo to priklauso ir jo gyvenimo trukmė. Nereikalingi žmonės gyvena trumpiau“, – įsitikinęs V.Šapurovas.
Vis dėlto seksologas tvirtina, kad net po prostatos vėžio gydymo daugelis vyrų gali išsaugoti erekciją, jeigu tik savęs neįtikins, kad „viskas žlugo“. Žinoma, ne visi vyrai galės patirti orgazmą, tačiau abipusio seksualinio pasitenkinimo ir džiaugsmo formų, net jei vyras nebegali atlikti lytinio akto, yra ne tiek jau mažai.
