Ką reiškia būti dispečeriu, savo mintimis su naujienų portalo skaitytojais dalinasi Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties dispečerė Ugnė Rimkevičienė.
„Lygiai taip pat, kaip negaliu neskaityt, negaliu profilaktiškai nesuguldyt savo minčių ant skaitmeninio popieriaus. Nežinau, kas šį kart įkvėpė – atostoginė nostalgija darbui, ar daug prisikaupusių emocijų, bet serviruoju nelabai trumpą minčių kratinį apie savo darbą:⠀
Dažnai nusišypsodavau išgirdusi kolegės frazę – „Aš tik dispečerė“. Bet mes nesam TIK dispečeriai. Esam tie, kurie esant kritinei situacijai sugebam nuraminti ir suvaldyti beprotišką padėtį. Tie, kurie iš pusės garso, foniniame triukšme, turi suprasti, kad skambinančiajam ar atvykstančiai brigadai gresia pavojus.
Tie, kurie kaip kempinės sugeria kviečiančiojo pyktį, grasinimus, ašaras bei pagalbos šauksmą. Kartu su gimdyve skaičiuojantys kiekvieną sąrėmį ir kartu giliai atsidūstantys, kai išgirstam pirmąjį užgimusio naujagimio verksmą ar saugiai perdavę į medikų rankas. Esam ramus ir užtikrintas balsas, iš panikos sugrąžinantis į realybę, kai žmogaus gyvybė gęsta ir reikia imtis neatidėliotinų veiksmų.⠀
Per keturis metus darbe, girdėjau visko – trijų aukštų keiksmažodžių, iš darbo buvau „atleista“ šimtus kartų, palinkėjimų matyti, kaip man ant rankų miršta artimas žmogus, grasinimų, kad žino, kur dirbu ir turėčiau žvalgytis per petį, eidama namo.⠀
Nenustebčiau, kad daugelis, išgirdę klausimą „Kas yra dispečeris?“, atsakytų: „Tas, kur uždavinėja šimtą kvailų klausimų ir nesugeba greit išsiųst greitosios.“ Gaila, kad garsiai nekalbama apie tai, kad kiekvienas atsakymas į „kvailus“ klausimus yra be galo svarbus atvykstančiai medikų brigadai. Kad esant kritinei būklei, brigada aktyvuojama dar nespėjus paklausti, kiek pacientui metų.
Apie tai, kad tuo metu, kai dispečeris klausosi riksmų ir keiksmų ar legendinės frazės „važiuok greičiau“, brigada jau būna spėjusi įveikti trečdalį kelio link paciento namų. Apie tai, kad trys ar penki lakoniški TAIP / NE atsakymai, lyginant su „kiekjūsgalitklausinėtkasčiaperdurniklausimai“ leidžia daug greičiau pabaigti pokalbį ir išsiųsti medikus.⠀
Užtenka tik pasakyti „ačiū“
Būna sunkių budėjimų. Būna dienų, kai jautiesi, kad nors dėjai visas įmanomas pastangas, kažką padarei blogai. Kai grįžti po darbo ir norisi tik miegoti tris paras. Kai visą susikaupusį nuovargį ir pyktį išlieji ant šeimos narių.
Kai norisi viską mesti ir eiti šluoti gatvių, kad daugiau niekada netektų kelti ragelio ir klausytis žmonių problemų. Kai kas nors išgirdęs, ką dirbi, sako: „Ai, tai tu TIK atsiliepinėji į skambučius“ ir jautiesi taip, lyg metai, praleisti studijuojant, buvo nieko verti.⠀
Bet tada atsimeni, kaip atėjęs į darbą sužinojai, kad pacientas, kurio gaivinimo metu teikei instrukcijas, ne tik atsigavo, bet ir pats savo kojomis, po gydymo, išėjo iš ligoninės, kai išgirsti nuoširdų „AČIŪ“, kai padedi sėkmingai sustabdyti kraujavimą, kai žmogus, kitame laido gale grasinęs nusižudyti pasako, kad „Gerai, kad nepadėjot ragelio ir išklausėt, žinokit, man jau geriau...“.
Supranti, kad mokytis buvo verta. Kad tikrai verta aukoti naktis, savaitgalius ir šventes, kelis šimtus kartų per parą pokalbį pradedant žodžiais: „Greitoji pagalba, koks yra įvykio adresas...“
Nepamirškit, kiek daug daro tas nematomas žmogus, esantis kitame laido gale. Nepamirškit pasakyti „ačiū“. Atsiminkit, kad pagalbą ligoniui teikia komanda. Pradedant GMP dispečeriu, baigiant atvykusiais ir be galo sunkų darbą dirbančiais brigados nariais, bei visu ligoninės personalu.“
